Trečdalis – dovanotų
Tiesa, ežių istorija poros gyvenime prasidėjo gerokai anksčiau. Sergejaus šeimoje visi vaikai turėjo pravardes, Sergejui teko Ežio pravardė. Dar būdamas mokinys jis gavo dovanų molinį ežiuką su krepšinio kamuoliu. Tai pirmasis kolekcijos ežys.
Po pažinties su Sergejumi Kristina ežiukų rinkimo iniciatyvą perėmė į savo rankas, jų pradėjo sparčiai daugėti. Įvairiomis progomis draugai ar artimieji šeimai dovanodavo ežio figūrėlių, ežių parveždavo lauktuvių iš užsienio.
„Labai daug ežiukų gavome dovanų: kas iš pažįstamų kur nors pamato ežį, visada mus atsimena ir nuperka, parveža lauktuvių. Sakyčiau, koks trečdalis tikrai yra dovanotų, jeigu ne daugiau. Širdis džiaugiasi, kad žmonės pagalvoja apie tave, atsimena. Labai geras jausmas“, – tikina Kristina.
Kolekcijoje daugiausia suvenyrinių ežiukų. Mažiausias – vos kelių milimetrų, didžiausias – apie 30 cm. Dar yra labai daug atvirukų, visokių puodelių su ežiais, žaislų, monetų, segių, paveiksliukų, eglutės žaisliukų, net kremų ir vyno, kurio etiketėje nupieštas ežys.
Labiausiai kolekcija pasipildė prasidėjus karantinui, kai Kristina atrado internetinius sendaikčių turgelius.
Visi vienodai brangūs
Seniausi eksponatai kolekcijoje – atvirukai. „Man patinka tie atvirukai, kurie būna prirašyti – juos kažkodėl parduoda pigiau, bet gali laiškus paskaityti, tarsi prisiliesti prie kitų žmonių gyvenimų. Kai pagalvoji, įdomiai daiktų istorijos klostosi – kažkas kažkam rašė, siuntė, o dabar tie daiktai pakliuvo į mūsų kolekciją“, – džiaugiasi Kristina.
Dar vienas įdomus eksponatas, kuriame yra ežio atvaizdas, – paties Sergejaus nešioti vaikiški auliniai batukai.
Ilgiausią kelionę iki kolekcijos keliavęs ežiukas net iš Malaizijos. „Dabar turiu labai daug sendaikčių ir nežinia, iš kur jie. Bet štai vieną ežiuką pati užsisakiau iš Malaizijos, tai tiksliai žinau, kur jis yra pagamintas“, – sako pašnekovė.
Kristina džiaugiasi sudėtingiausiu keliu į jos namus atkeliavusiais eksponatais – nuo karo bėgusios ir Klaipėdoje apsistojusios ukrainietės, neriančios labai gražius žaislus, jai nunertais ežiukais.
Klaipėdietė mielai eina į muges, ir nors ten būna daug įvairių gražių daiktų, nes lietuviai tautodailininkai jų moka pagaminti tikrai originalių, ji dažniausiai jų nepamato, nes ieško to vienintelio ežio.
Gausa: nors ežiai klaipėdiečių namuose turi savo kambarį, vietos jiems ir čia jau mažoka./ Asmeninio archyvo nuotr.
Paklausta, kuris ežys jai brangiausias, Kristina susimąsto: „Vieną dieną, priklausomai nuo nuotaikos, atrodo vienaip, kitą – kitaip. Bet iš tiesų manau, kad nėra vieno – visi labai brangūs. Dovanoti labai džiugina. Dovanų esu gavusi ir iš nepažįstamų žmonių – atsiunčia, net su kokiu nors palinkėjimu, o aš nežinau, kas siunčia. Tad tikriausiai daugiausia sentimentų kelia net ne pats daiktas, o kaip jis atkeliavęs. Pavyzdžiui, neseniai esu gavusi Ukrainoje gyvenančios moters pagamintą segę.“
Pasipuošė ežių tatuiruotėmis
Rinkdama ežių kolekciją Kristina turi savo atrankos kriterijus – pagal juos ir nusprendžia, ar ežys tinkamas, ar ne. „Galvoju, reikėtų vesti kažkokią kartoteką, užsirašyti, kuris ežys kada, iš kur ir kaip pas mus atkeliavo, bet vis laiko nėra, o jų daugėja“, – sako moteris.
Klaipėdiečių kolekcijos ežiukai juokais suskirstyti į tam tikras kategorijas – akmens amžiaus, tautodailės, pasakų herojai, neformalai, stiklo ir kitas.
Du kolekcijos „eksponatai“ visada keliauja kartu su kolekcininkais, kadangi Kristina ir Sergejus išsitatuiravę ežius. Abu tatuiruotėmis pasipuošė, kai susirgo ežiais.
Brangiausias kolekcijos ežys, anot kolekcininkės, kainavo apie 40 eurų. Žodžiu, ežių su briliantais nėra. Juokauja, kad tokius pirks iš pirmos pensijos.
Nesu skaičiavusi, kiek tie ežiai mums kainavo, ir nenorėčiau skaičiuoti. Juk tų pinigų vis tiek nebūtų, o dabar džiaugiamės.
„Iš pradžių man nepatikdavo, kai žmonės, pamatę kolekciją, svarstydavo: „Tai kiek čia pinigų sukišta!“ Paskui nustojau pykti – kiekvienas reaguoja kaip nori. Suvokiu – jei ir nebūčiau pirkusi ežių, tų pinigų dabar vis tiek neturėčiau, nes būčiau juos išleidusi kitur. Daugiau, negu galiu sau leisti, neišleidžiu. Nesu skaičiavusi, kiek tie ežiai mums kainavo, ir nenorėčiau skaičiuoti. Juk tų pinigų vis tiek nebūtų, o dabar džiaugiamės. Jeigu būčiau vaikas, matyt, žaisčiau su jais visą dieną. Gal vaikystėje pakankamai nežaidžiau“, – juokiasi kolekcininkė.
Nors Kristinos daug kas klausia, ar vyras jos iš namų su visais ežiais neišvaro, Sergejus dėl jo kaltės gimusią žmonos aistrą labai palaiko, jeigu kur kokį ežį pamato – visada nuperka. Šeimoje niekada nekilo konfliktų nei dėl ežiams išleistų pinigų, nei dėl jų užimamos vietos.
Šiuo metu ežiams namuose užleistas didelis kambarys, bet ir ten kolekcija jau sunkiai telpa.
Sąrašas dar ilgas
Poros dukra Katrina irgi žino, kaip tėvams prisigerinti: jeigu atneša nupiešusi kokį ežį – kažko reikia. Pasak Kristinos, tokia taktika visada veikia.
Šeima kažkada ir afrikinį nykštukinį ežį augino, bet daugiau nenori, nes jie labai trumpai gyvena – pripranti, paskui sunku netekti.
„Nežinau, kaip ilgai mes čia dar žaisime, – sako Kristina. – Dar turiu sąrašą ežių, kuriuos labai norėčiau turėti kolekcijoje, bet jie laukia savo eilės, nes negaliu visų iš karto nusipirkti. Kai yra pinigų, pasirenku, kurio labiausiai noriu, ir nusiperku. Neseniai, pavyzdžiui, sužinojau apie moterį iš Ukrainos, dabar gyvenančią Lenkijoje, kuri piešia labai gražius atvirukus. Ji turi tūkstančius atvirukų, tai dabar renkuosi, kuriuos kelis man nusipirkti, nes visi gražūs ir visų noriu. Jeigu kuris ežys manęs nesulaukia, randa kitus namus, per daug nesijaudinu – vadinasi, nebuvo lemta. Mano sąrašas dar ilgas – užteks.“
Naujausi komentarai