Gandrams priskirta daug taurių ir gražių simbolinių reikšmių – jie ir nuo gaisro saugo, ir santarve šeimoje rūpinasi, ir vaikus atneša. Tačiau naujajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje gamtininkai teigia: realybė kitokia – gandrai vaikus tik išneša, tiesa, ne žmonių, o smulkiųjų žinduolių ir pievų bei šlapynių paukščių. Dėl gandrų gausos kenčia net į Raudonąją knygą įrašyti gyvūnai.

Eugenijaus Tijušo, biologo, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, teigimu, negerai, kai visuomenėje pradedama proteguoti vieną gyvūnų rūšį, juolab, kai ta rūšis yra plėšri – tai pasakytina ir apie vilkus, ir apie gandrus.

„Pagal zoologinę sistematiką gandrai nieko bendro su plėšriaisiais paukščiais neturi. Tačiau pagal mitybą gandrai yra plėšrūnai, nes jų maisto pagrindą sudaro gyvūninės kilmės objektai. Kai gandrai minta sliekais ir žiogais – žmonių tai netrikdo. Tačiau kieme gandras gali nutverti kačiuką, o pievose jo medžioklės objektais tampa kiškių ir paukščių jaunikliai, kurmiai, driežai, gyvatės, žalčiai, varlės. Kai kurie šių gyvūnų saugomi, nykstantys, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą“, – sako gamtininkas.

Anot jo, gandrai – saugoma paukščių rūšis, todėl kelti klausimą dėl jų naikinimo būtų net nekorektiška, tačiau reikia klausti, ar mums gandrų neužtenka ir reikia jų vis daugiau ir daugiau. Prie kiekvienos sodybos keldami lizdus gandrams dirbtinai skatiname jų gausėjimą ir taip prisidedame prie pievų ir šlapynių paukščių, mažųjų žinduolių ir kitos smulkiosios faunos naikinimo. Jeigu žmonės gandrams specialiai nesudarytų sąlygų susisukti lizdų, šių paukščių sumažėtų 2–3 kartus ir problemos nebeliktų.

Anot Arūno Pranaičio, Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus, jei gandrų saugomose teritorijose nebūtų, kitoms rūšims būtų šiek tiek geriau, nes ne grūdeliais ir vabzdeliais gandrai maitinasi.

„Nors gandrai saugomi, žmonių globojami, stebimi jų migracijos keliai, tačiau išsamių ir visapusiškų mokslinių duomenų apie šiuos paukščius stinga, ypač – apie gandrų mitybą. Norint ištirti, kuo gandrai maitinasi, nebūtina jų galabyti. Šiais laikas yra humaniškesnių, modernesnių būdų, tarkim, galima lizduose įrengti filmavimo kameras, matyti, kokį maistą gandrai neša jaunikliams, atlikti gandrų ekskrementų tyrimus ir pan. Kad gandrai daro žalą smulkiajai faunai – specialistai sutinka, tačiau reikalingi moksliniai tyrimai, kuriais remiantis galėtume daryti pagrįstas išvadas: kuo gandrai minta konkrečiose vietovėse, konkrečiu metų laiku, kokią įtaką daro buveinėms. Tuomet būtų galima rekomenduoti, kaip su jais elgtis. Tokių tyrimų labai reikėtų – jei ne visur, tai bent saugomose teritorijose. Dabar žmonių požiūris į gandrus paremtas emocijomis. Vieniems šis paukštis gražus, kitiems, kurie mato, kuo jie užsiima nušienautose pievose, ežerų priekrantėse – gandrai teigiamų emocijų kelia kur kas mažiau“, – teigia gamtininkas.

Žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ taip pat diskutuojama, ar baltasis gandras laikytinas Lietuvos nacionaliniu paukščiu. „Nacionaliniu“ jis buvo išrinktas dar sovietmečiu. Iš tiesų gandrą derėtų vadinti ne nacionaliniu, o internacionaliniu paukščiu, nes jis nacionalinis ir Armėnijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, naudojamas daugelio kitų kraštų simbolikoje. Pagrįstų argumentų, kad Lietuvoje senaisiais laikais gandrai būtų kaip nors ypatingai pagerbti – nėra.

Jeigu gandras – internacionalinis paukštis, koks paukštis galėtų būtų nacionaliniu, mūsų šalį reprezentuojančiu sparnuočiu? Paieškojus istoriniuose šaltiniuose pirmasis sąraše, be abejo, atsidurtų „margas sakalėlis“, greta jo būtų ir lakštingala, paslaptinga nakties giesmininkė, kurios balsu, anot mitologijos tyrinėtojų, su Lietuvos valdovais bendravo senieji mūsų krašto dievai.
Pasak gamtininko E. Tijušo, jei jam kas leistų, nacionaliniu paukščiu nedelsdamas skelbtų kurapką – pilką, visų užmirštą mūsų laukų paukštelį. Net ir per baisiausius speigus ištikimą gimtinei. Tikrą motinystės ir tėvystės simbolį (patelės peri iki 20 kiaušinių ir abu poros nariai visą vasarą, rudenį ir žiemą kantriai rūpinasi savo vaikais), žemdirbio pagalbininką, sulesantį daugybę piktžolių sėklų. Tikrą pavasario pranašą (pirmoji kurapka, o ne vieversys laukuose paskelbia pavasarį).