Lemtingasis Reksas

Meilė gyvūnams P.Kaupelio širdyje užgimė dar vaikystėje, leidžiant vasaras kaime pas močiutę ir senelį.

"Kartu su močiute eidavome prižiūrėti karvių, o greta žygiuodavo ir mažas šuniukas Reksas, kuris niekada nesitraukdavo. Jam ypatingų dresūros metodų netaikiau, bet jis visada būdavo kartu. Ilgainiui, stebėdamas jį, supratau, kad šunys puikiai jaučia žmogaus esmę, atsiliepia į prigimtį. Reksas manęs ateinant laukdavo kiekvieną rytą, nes anksčiau, maždaug prieš 30 metų, kaimuose buvo įprasta, kad šunys gyvendavo pririšti grandine prie būdos arba geriausiu atveju – tvartuose", – prisiminimais į vaikystę grįžta jis.

"Myliu ir kates, turėjau katę, bet šuo yra šuo. Geriausias žmogaus draugas. Šuo niekada neišduos, jis gyvena dėl žmogaus", – užtikrintai sako gyvūnų mylėtojas.

P.Kaupelis dirbo ne vienoje televizijos laidoje: "KK2", "Faktų tyrimo biuras". Žurnalistine veikla jis užsiima jau dvylika metų, tačiau minčių kurti laidas būtent apie gyvūnus užuomazgos susiformavo jo gyvenime atsiradus šuniukui Brasui.

Žmonėms pasakyti, kad reikia rūpintis gyvūnais, neužtenka. Žmones reikia šviesti, kaip tinkamai jais rūpintis.

"2010 m. įsigijau vokiečių aviganį. Mano tėvai, sesuo turėjo šuniukus ir aš visada norėjau turėti savo šunį, savo Reksą. Kai pajutau, kad jau galėsiu suteikti tai, ko jam reikia, nes norint auginti šunį jam turi būti sudarytos visos sąlygos, jį ir įsigijau", – pasakoja P.Kaupelis.

"Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad žmonės ima rūpintis ir paliktais šunimis, noriai priima į savo namus ir keturkojus iš prieglaudų, tai – puiku! Tačiau aš visada norėjau veislinio šuns. Iki šiol daug kas galvoja, kad veislinis šuo reikalingas tik tiems, kurie dalyvauja parodose arba jog tai tėra verslas – ciniškas, kaip ir visi kiti. Tačiau iš tiesų yra taip, kad atsakingai dirbančiuose veislynuose išveisti šunys ne tik atitinka veislės standartus, bet veisėjai šeimininkui suteikia ir savotišką garantiją, prisiima visišką atsakomybę už šuniuko psichiką ir fizinę sveikatą", – tęsia jis.

Užsikrėtė parodomis

Neišskiriamas duetas – Paulius ir Brasas – pradėjo dalyvauti parodose. "Lenkijoje jaunimo grupėje užėmėme pirmą vietą, tada maniau, kad man labai pasisekė, ir aš su šiuo šunimi užkariausiu parodų pasaulį. Bet anaiptol taip nebuvo, nes jis taip ištįso, kad nebeatitiko parodų reikalavimų, nors man Brasas yra gražiausias šuo pasaulyje", – šypsosi Paulius.

Tada vyriškis nusprendė išbandyti sportinę dresūrą ir greitai suprato, kad tai yra labai įdomus dalykas. "Tai yra sportas ir sau pačiam, be to, taip sukuriamas kur kas artimesnis ryšys, nei laiką su šuniuku pasyviai leidžiant namuose", – tikina jis.

Kadangi Brasas nėra darbinių linijų šuo, per vienas varžybas Estijoje, kuriose vokiečių aviganis pelnė pirmą vietą, vieno iš teisėjų pamėtėta mintis P.Kaupeliui įsigyti darbinės veislės šunį atvedė prie antrojo augintojo.

"Įsigijau belgų aviganį Kaną, kuriam šiandien yra ketveri metai. Tada prasidėjo mano, kaip šunų sporto dresuotojo, karjera. Šiais metais dalyvavome pasaulio čempionate, atstovavome Lietuvos rinktinei, apsaugos dalyje, ir Kanas iš 168 šunų pateko į top penketuką. Lietuvos rinktinė bendroje įskaitoje buvo tryliktoje vietoje iš 48 šalių. Dabar toliau ruošiamės pasaulio čempionatams. Tai tapo mano gyvenimo būdu ir hobiu", – apie savo veiklą pasakoja žurnalistas.

Kaip vaikas

Daugmaž prieš ketverius metus P.Kaupeliui kilo mintis sukurti laidą, kuri padėtų pagerinti beglobių arba prastai prižiūrimų gyvūnų padėtį Lietuvoje.

"Kilo idėja, kad tai galėtų tapti savotiška institucija, kurios Lietuvoje nėra. Užsienyje – Anglijoje, JAV – matėme ne vieną pavyzdį, ne vieną instituciją, kuri gelbėja šunis, kates ir kitokius gyvūnus. Norėjosi Lietuvoje parodyti pavyzdį valstybės vadovams, Vyriausybei, kad kas nors susiprastų ir įkurtų tokią instituciją kaip "Gyvūnų policija". Mes taip ir pavadinome savo laidą", – kaip gimė pirmoji P.Kaupelio laida apie gyvūnus, kalba jis.

"Kadangi pranešimus apie prie grandinių pririštus, neprižiūrimus šunis, apleistas kates ar gandriuką, neišskridusį į šiltus kraštus prieš žiemą, gaudavo gyvūnų prieglaudos, būtent jos ir kreipdavosi į mus. Mes kartu važiuodavome į įvykių vietas, kartu spręsdavome klausimus, gelbėdavome gyvūnus", – pamena Paulius.

Iš pradžių laida buvo labai žiūrima, tačiau ilgainiui negatyvi informacija televizijos žiūrovams nustojo imponuoti. "Tada nusprendėme, kad reikia kurti pozityvesnę, edukacinę laidą, kad žmonės suprastų, jog augintinis yra didžiulė atsakomybė, juo reikia rūpintis, jam reikia skirti dėmesio, jam reikia veterinarinės apžiūros, gulto, gero maisto. Augintinis – kaip ir vaikas. Niekas kitas juo nepasirūpins – tik žmogus", – pabrėžia P.Kaupelis.

"Gyvūnų pasaulis" yra edukacinė laida, ją pusiau juokais, pusiau rimtai vadiname gyvūnų gyvenimo būdo laida. Tai reiškia, kad mes ne tik informuojame žmones, kaip reikėtų maudyti šuniuką ir kačiuką, kaip prižiūrėti papūgėlę, bet visa tai pateikiame per žinomų Lietuvos žmonių patirtis, pvz., Ingos Jankauskaitės ar Vido Bareikio", – sako žurnalistas.

Neapgalvotos dovanos

P.Kaupelis pastebi, kad bendra gyvūnų priežiūros būklė Lietuvoje iš tiesų gerėja. " Važiuodamas per Lietuvos kaimus, kai pasitaiko proga, jaučiu pareigą patikrinti, ar vietose, kuriose gyvūnai anksčiau buvo laikomi prastomis sąlygomis, vis dar yra prastai prižiūrimi. Situacija kur kas geresnė. Iš tiesų, po laidos "Gyvūnų policija" žmonės ėmė labiau rūpintis gyvūnais. Žmonėms pasakyti, kad reikia rūpintis gyvūnais, neužtenka. Žmones reikia šviesti, kaip teisingai jais rūpintis. Gyvūnas yra visavertis šeimos narys", – akcentuoja jis.

Artėjant Kalėdoms kai kurie vaikai svajoja apie šuniuką. P.Kaupelis skeptiškai žvelgia į tokias Kalėdų Senelio dovanas. "Tėvai turėtų suprasti, kad vaikui dovanojant šuniuką visa atsakomybė greičiausiai teks patiems tėvams. Vėliau supratus, kad vaikas dar nėra pasiruošęs tokiai atsakomybei, dovanoti šuniukai ar kačiukai neretai atsiduria gyvūnų prieglaudose. Tėvai turi suprasti, kad jie įsigyja šeimos narį. Tačiau tai gali būti ir naudinga patirtis – prižiūrėdami augintinį tėvai savo pavyzdžiu gali mokyti vaikus atsakomybės", – sako jis.

"Jei tvirtai apsisprendėte, kad norite šuniuko, turite įvertinti veislės savybes. Yra šuniukai-kompanionai, kurie šalia žmogaus būna nuolat. Norint tokio draugo, galima rinktis Maltos bišonus. Bet žmonės dažnai renkasi šunis, pamatę juos filmuose – svajoja apie gražų haskį ar malamutą. Tai nėra interjero detalė ar žaisliukas – tai yra šuo, kuriam reikia judėti, išsidūkti, skirti nemažai dėmesio. Bet jei turite kaimą, žiemą – roges, o vasarą – vežimėlį, kur galėtumėte prisirišti savo šunį ir su vaikais dūkti, kad vėliau namuose jis būtų ramus – jokių problemų. Bet jei aktyvus šuo atkeliauja į butą, kuriame teturėtų būti interjero detalė, tai yra klaida", – toliau patarimais dalijasi gyvūnus mylintis vyras ir priduria, kad katės lygiai taip pat turi savo veislės savybes – kai kurios yra netgi dresuojamos.

P.Kaupelis neabejoja, kad šunys, katės ir visi kiti gyvūnai kalba Kūčių naktį. "Ir jie kalba ne tik Kūčių naktį, bet ir kiekvieną dieną, kai yra užmezgamas stiprus ryšys su žmogumi. Jie pasako, kas jiems yra gerai, o kas ne. Klausimas, kiek žmogus gyvūno kalbą supranta", – šypsosi jis.

"Gyvūnų pasaulis" – šeštadieniais 17.55 val. per LNK