Tik kelios pelėdų rūšys yra dažnos ir jas galima sutikti beveik visoje šalies teritorijoje.

Net septynios pelėdų rūšys yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, iš jų penkios – didysis apuokas, uralinė pelėda, žvirblinė pelėda, lututė ir balinė pelėda – saugomos ES Paukščių direktyvos.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro ekspertės ornitologės dr. Gintarės Grašytės teigimu, pelėdos labai išskirtiniai paukščiai, jautrūs aplinkos pokyčiams ir jų apsauga yra sudėtinga.

Didžiausią grėsmę jiems kelia miškų kirtimas ir šlapynių sausinimas, taip pat įtaką daro klimato kaita, grobio pokyčiai, trikdymas, invaziniai plėšrūnai ir kt.

„Paukščiai yra prisitaikę, kad jaunikliai išsirita būtent tada, kai aplinkoje būna daugiausiai grobio. Bet klimatas šiltėja, pelės pradeda veistis anksčiau ir daug grobio aplinkoje būna ne tada, kai auga jaunikliai, o daug anksčiau. O tada, kai jaunikliai auga, jo jau nebūna,“ – pateikė pavyzdį G. Grašytė.

Mokslininkė išskyrė „Natura 2000“ tinklo teritorijas penkioms pelėdų rūšims. Vykdomos pelėdų apskaitos, stengiamasi užtikrinti palankias sąlygas, kad jos išliktų.

Daugiausia tokių teritorijų yra įsteigtų žvirblinei pelėdai – aštuonios teritorijos visoje Lietuvoje – nuo Kamanų pelkės iki Labanoro.

Didžiajam apuokui ir balinei pelėdai Lietuvoje įsteigta tik viena saugoma teritorija – Nemuno deltoje.

Uralinė pelėda yra paplitusi tik Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, ji saugoma dviejose teritorijose – Biržų girioje ir Adutiškio-Guntauninkų miškuose.

Lututė saugoma penkiose teritorijose – Aukštaitijos nacionaliniame parke, Labanoro, Rūdninkų, Dainavos giriose ir Čepkelių pelkėje.

„Svarbu joms užtikrinti ramybę veisimosi metu, nesausinti dar išlikusių šlapynių ar atkurti nunykusias, riboti invazinių plėšrūnų gausą. Ir Lietuvos miškuose bei pelkėse toliau galėsime klausytis pelėdų ūbavimų“, – kalbėjo mokslininkė.