Na, tuo mums rūpintis nederėtų. Juk tuo rūpinasi gamta. O ši diena mums svarbi ne tik Kasparo, Merkelio ir Baltazaro, trijų karalių, pašlovinusių ir apdovanojusių naujagimį Kristų, vardais. Mūsų namuose vyksta labai žemiški, bet šiek tiek šventi dalykai: šiandien atsisveikiname su kalėdine eglute!

Tikrai, tos dvi savaitės su ja praskriejo labai greitai. Žiū – mūsų eglelė pavargo, ėmė barstyti spyglius. O ir mes patys jau įsisukome į naują metrų rūpesčių ratą ir jai neturime tiek laiko ir dėmesio, kaip per Kalėdas.

Kasmet kyla tas pat klausimas – kaip atsisveikinti su eglute? Niekas taip neslegia, kaip eglutė, pamesta kiemo pakrašty, pakelėje. Ar gali taip būti, taip pasikeisti mūsų požiūris į ją? Juk prieš dvi savaites jai plojome, dėkojome, vadinome gražiausia.

Tiesa, miestuose iš namų išlydėta eglelė gali keliauti konteinerin, kuriuo pasirūpina savivaldybės. Kas turi krosnį ar židinį, eglutę gali sudeginti – toks yra pats geriausias, švenčiausias jos pagerbimas. Juk ir senus medinius kryžius galima tik sudeginti...

Na, o kas buvo papuošęs gyvą kalėdinę eglutę, ją gali išnešti į vėsią šviesią patalpą, laistyti ir prižiūrėti, kad medelis liktų gyvas. Sulaukus pavasario, jį bus galima pasodinti savo miške, parke, lauko želdiniuose.

Čia pat – kalendorinis žiemos vidurys, bet žiemos ieškoti lyg ir nėra kur...

Ar girdite – didžioji zylė pragydo. Tačiau greta šios paukščiuko skelbiamos pavasariškos žinios turime ir kitokių, sakyčiau, dar rudeniškų...

Rudeniškos nuotaikos nedingo nei per Kalėdas, nei per Naujuosius. Visų pirma, pamaryje, Nemuno deltoje, Rusnės saloje ir visoje Lietuvoje tebegyvena dešimtys tūkstančių pempių, pulkai dirvinių sėjikų, varnėnų, stebimi net dirviniai vieversiai.

Ledo nesukaustyti ežerai tebegloboja daug žąsų, net pilkųjų. O jos yra, kaip sako, labiau vasarinės, paprastai išskrendančios rugsėjį.

Ar tai galime laikyti ženklu? Na, sakykim, rodančiu, skelbiančiu, kad žiemos nebus?

Kodėl žiemos nebus? Jos niekas neatšaukė, ji ir dabar yra. Tik štai kokia...

Metų pradžia atneša daug naujovių. Štai žvejai gali mėgautis upėtakių gaudymu, nuo sausio vidurio vėl žvejosime vėgėles. Tiesa, nesulaukdami ledo, žvejai vis dar sapnuoja stintas.

Tačiau jas galima ir gaudyti nuo kranto. Tą daug kas ir daro. Sako, kad laimikiu skųstis negalima, šiemet stintų tikrai daugiau nei pernai. Kadangi stintų sugavimo limito nėra, kai kas per dieną sužvejoja dešimtį kilogramų šių kvepiančių žuvų.

Ir vėl prisiminiau tą mielą stintų kvapą... Net nesuprantu, kodėl vokiečiai ją vadina „Stinkfisch“ – išeitų „smirdžuvė“. Beje, iš vokiško jos vardo, matyt, kilęs ir mūsiškis stintos vardas...

Nuo Naujųjų metų kai kurios naujovės medžioklės pasaulyje. Didžiausia jų – kad nuo gruodžio 31 d. jau negalima medžioti stirnų patelių ir jauniklių. Stirninai nemedžiojami nuo spalio, taigi – ši rūšis jau saugi. Kitų žvėrių medžioklės sezonai dar tęsiasi.

O vilkų? Ar 60 šių žvėrių sumedžiojimo limitas jau išnaudotas?

Iki šiol sumedžioti 55 vilkai. Kadangi dabar juos medžioti galima tik savivaldybių teritorijose, sezonas, matyt, užtruks. Po vieną vilką dar galima sumedžioti Alytaus, Elektrėnų, Klaipėdos rajono, Raseinių, Tauragės, Vilkaviškio savivaldybių teritorijose, po du vilkus – Šilalės ir Varėnos savivaldybių teritorijose.

Įdomu, ar šiemet pavyks suskaičiuoti vilkus. Porą metų sniego vasarį nebuvo, todėl to padaryti nepavyko. Manau, kad į šį klausimą šiandien neatsakys niekas. Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim...