Vasaris persivertė antron pusėn ir kalendorinei žiemai paliko dešimtį dienų. Kalendorių sugalvojome mes, ir ne visada, juo labiau ne visur, jis žengia koja į koją su gamta. Arba tiksliau – ne tam jis buvo sugalvotas, kad prie gamtos, savo metus dalijančios į keturis laikus, pritaptų. Kuo toliau, tuo labiau įsitikiname šia paprasta tiesa.

Šiltųjų žiemų ciklas dar pakilime, ir mes iš lėto atprantame nuo sniego, nuo šalčio. Štai ir dabar – ką tik buvome gąsdinami 11 laipsnių speigais. Tik pamanykite – 11 laipsnių svilinantis speigas. Tačiau dažną pavasarį paprasta šalna 8 laipsnius šaltuko pasuka. O čia kalbama apie žiemos orus – ne atšalimą sodams žydint. Taigi žiemą turime tokią, kokią turime. Dabar galėtume spėti ir jos baigtį. Tik kam to reikia? Viskas ir taip matyti lyg ant delno...

Neseniai sulaukėme sniego. Kai kur snigo net du kartus, kaskart prikrito bent po 10 centimetrų drėgnos sniego košės. Ji labai vertinga, prisotinta vandens, taigi tokia, kokios dabar reikia. Šį vasarį tai, kiek vandens ir drėgmės yra gamtoje, geriausiai iliustruoja potvyniai Nemuno deltoje.

Tiesa, upių aukštupiuose dar yra kai kas paruošta. Štai Rytų Lietuvos miškuose dar visai gražus, gero sprindžio storio sniego klodas. Jeigu jis ištirps ir kliūstelės į upes, savo vandenį nešančias į Nerį, po dešimties dienų apie tai išgirsime iš Nemuno žemupio.

Daug kur ežerų, tvenkinių ledas ištirpo, kitur jis dar pilkuoja. Tačiau tikrai nebandykite jo tvirtumo – patikėkite protingų žmonių sakymais. O jie perspėja apie galimą bėdą. Na, niekur nedings tos žuvelės, dar bus laiko joms gaudyti. Juk po nepilnų metų vėl bus ledas. Dievas duos, gal net kitoks – tikras ir tvirtas.

Atviri vandenys vilioja paukščius. Juose pasklido gulbės, pakraščiuose plauko antys, baltuoja didieji ančiasnapiai. Gali būti, kad šie paukščiai šiek tiek sutrikę – juk ne laiku viskas. Miškuose savo vestuvių giesmes pradeda kurtiniai ir tetervinai. Ir jiems dar ankstoka – tikrosios jų vestuvės tik kovo gale ar balandį. Tačiau orai tokie, kad sunku atsispirti pagundai.

Metas lapių rujai. Tačiau pačių lapių laukuose, ten, kur jos dabar turėtų būti, neregėti. Arba matomos pavienės, tik kur ne kur. Gali būti, kad lapėms, tuo labiau mangutams, yra vadinamieji nederliaus metai. Tačiau susirūpinti nėra ko: mangutas yra agresyvi invazinė rūšis ir gamtai nieko nenutiktų, jeigu jos visai nebūtų. Lapės po dvejų trejų metų vėl bus gausios, juk jos – mūsų gamtos senbuvės.

Kol dar neatėjo kovas ir nepaskelbtas pavasaris, skubėkime dirbti pavasariui būtinus darbus: kalkime inkilus, kelkime lizdus gandrams. Ir dar – pasiruoškime patys ir ruoškime visus pavasariniams žolės gaisrams. Jų neturėtų būti, o jei kur nors rūks padangė, turėsime kaltinti tik save.