Mus turėtų šildyti žinojimas, kad, net ir artėdami į trumpiausių dienų metą, artėjame prie naujų Gamtos metų rato pradžios, kartu – ir prie naujos šviesos. Ar ne per greitai šiemet tas virsmas?

Na, visų pirma, tai dar tik bus. O Kalėdos kasmet yra laukiamiausias įvykis, tad smagus jų laukimas neprailgsta. Dar lengviau laikas teka, kai gyveni su gamta ir viską darai taip, kaip ji.

Kalėdos – nepaprasta šventė, mes ją turime auginti, puoselėti ir nesugadinti. Paklausite – o kaip tą galima padaryti? Kaip sugadinti šventę?

Kuo anksčiau į savo namus parsinešite eglutę, tuo blankesnės bus Kūčios ir Kalėdos, prarasime jų žavesį ir paslaptis.

Nieko nėra lengviau... Kuo anksčiau į savo namus parsinešite eglutę, tuo blankesnės bus Kūčios ir Kalėdos, prarasime jų žavesį ir paslaptis. Geriausia, kai viskas būna laiku – eglutė atkeliauja į namus Kalėdų išvakarėse, o dovanos po eglute iš kažkur atsiranda Kalėdų rytą. Tada ir būna tikras, sveikas džiaugsmas. Ir tikra šventė.

Gamtoje nieko nevyksta iš anksto. Tačiau dabar įrengę lesyklas paukščiams, mes tikrai sulauksime Kalėdų meto, o iš karto po Kalėdų ims giedoti didžiosios zylės... Taigi ar jau pagalvojote apie lesyklas? Ar jas jau įrengėte? Ar papylėte saujelę lesalo? Jei ne – paskubėkite, nes paukščiai tikrai išskris pas kaimynus.

Neigiama vilko samprata – gyva 

Kai kas gali pagalvoti, kad medžiotojams dabar labiausiai rūpi vilkų medžioklė. Toks įspūdis susidaro apžvelgiant mūsų spaudą, visomis įmanomomis priemonėmis skelbiamą informaciją. Istoriškai susiformavusi vilko, kaip didelio blogio, samprata tebėra gyva – kaip kitaip paaiškinsi, kodėl apie kiekvieną sumedžiotą vilką rašo laikraščiai, deda nuotraukas, o apie nukautą šerną – nė žodžio?

Gal šernas nėra tokia siekiamybė? Arba – šernas yra labai įprastas laimikis, o štai vilkas...

Nežinau, ar tikrai visi medžiotojai svajoja sutikti, tuo labiau nušauti vilką. Manau, kad daugeliui tikrai pakanka jį pamatyti ir kuo ilgiau stebėti. Gamtoje tokios šventės būna retos.

Vilkas – žvėris įdomus, mes sakome, kad apie jį žinome nedaug. Ypač tada, kai reikia spręsti apie jo gausą, apie medžioklės limitus. Tikrai neabejojame, kad tyrimų ir žinių galėtų būti daugiau.

Tačiau dabar pamatėme, kad nedaug ką žinome ir apie paprastus šernus. Kasmet Lietuvoje sumedžiojama iki 40–60 tūkst. šernų, vadinasi – galimybė juos apžiūrėti, skrosti ir tirti fiziologiją yra. Gal tik mokslininkai tuo nesusidomėjo?

Ko gero, taip, nes prieš trejetą metų visi įsitikinome, kad žinių trūksta, o tyrimus daryti ir juos pradėti nuo pradžių, lyg ir nėra laiko. Kas mus skubina? Afrikinis kiaulių maras. Ši tema labai svarbi. Tačiau tai – ne tik medžiotojų, bet ir ūkininkų, mūsų visų problema.