Dabar dar gyvename vasaroje, bet žinome – visai ne anksti apie ją kalbėti, įvertinti. Visur skelbiama, kad šių metų liepa buvusi labai šilta, gal net pati karščiausia per visą orų stebėjimo laikotarpį. Mums nelengva su tuo sutikti, nes Lietuvoje turime ir kitokių minčių. Mūsų vasaros antroji pusė nebuvo įprastai šilta ar karšta. Na, o lietaus sulaukėme tiek, kad prisipildė tvenkiniai ir kūdros, atsigavo upeliai.

Grybai augo kaip niekada gausiai. Štai prieš savaitę dar atostogavau ir jų regėjau tikrai daug. Bet grybai, kaip sako, iš pradžių akims ir širdžiai, o po to – tik akims.    

Grybai grybais, gali būti, kad mes jų dar rasime ir rudenį iki pirmųjų stipresnių šalnų. Dabar turime ir kitų dar iš vasaros likusių reikalų ir darbų. Žinoma, kol kas kaime visi gyvena derliaus nuėmimo rūpesčiais, tačiau yra visus vienijantis rūpestis – čia pat rugsėjo 1-oji, mokslo metų pradžia.

Kiekvienas turim tik savo patirtis ir prisiminimus iš savo mokslų pradžios. Tiesa, kuo toliau nuo mūsų mokykla, kuo daugiau metų praeina, tuo gražiau ir mieliau viskas atrodo. O gal kitaip ir negali būti?    

Žmogus mokosi visą gyvenimą. Suspėti kartu su pasaulio atradimais, su naujomis technologijomis, galimybėmis nelengva. Dar ne taip seniai stebėjomės, kad paukščių migracija tiriama juos žieduojant, dabar nieko nestebina paukščiams tvirtinami siųstuvėliai, apie  tokį paukštį pranešantys labai detalius duomenis. Dabar mes jau lengvai sužinome, kur susitelkė žuvys, kur naktį keliauja žvėrys. Išeitų – jau naudojamės savo viršenybe, kurią mums teikia šie atradimai.

Taip išeitų, bet ne visada taip yra. Gamta taip pat kinta, prisitaiko prie mūsų išradimų ir dažnai pasirodo netgi daug išradingesnė, aplenkianti mus.

Kasmet artėjant rudeniui į miškus mus vilioja grybai. Tačiau pasirodo, kad ten mes nesame laukiami, nes galime trukdyti vestuvėms. Taip taip, jau dabar prasideda briedžių ruja, po gerų dviejų savaičių ims šurmuliuoti taurieji elniai.

Šių žvėrių ruja vyksta ne bet kur – jie turi tam tikras vietas, į kurias sueina, susirenka iš plačių apylinkių. Taigi, briedžių, o ypač elnių, ruja svarbi net keliais aspektais.

Visų pirma, šiems žvėrims patiktų mūsų tinkamas požiūris į juos ir ramybė.

Daugelyje Europos  valstybių, kur gamtos apsaugai ir  medžioklės ūkiui skiriamas ypatingas dėmesys, elnių rujos metu ribojamas lankymasis miškuose. Ne todėl, kad ten kažkas medžioja – taip siekiama neblaškyti, negainioti žvėrių. Tai visai nedidelė prabanga, taip turėtume elgtis visada. Gal tik vokiečiams, austrams lengviau, nes ten grybavimo manijos nėra, o įstatymų reikalavimų ten laikomasi šventai.

Apie tai kalbame kaip apie siekiamybę, o gal svajonę? Iš tikro, toks elgesys gamtoje neturėtų būti stebuklas, o elementarios kultūros ženklas. Medžiotojai ir ne tik jie laukia elnių rujos meto – daug kam rūpi pabūti girioje naktį, pasiklausyti su niekuo nesulyginamo elnių siautimo. Šiandien sunku suprasti, kad labai ilgai mūsų miškuose elnių visai nebuvo – gal porą šimtų metų. Tik pokaryje jie vėl įveisti, išplatinti.

Dabar mes taip atkuriame lūšių, didžiųjų apuokų, kurtinių populiacijas. Tačiau tai, kas kartą jau buvo išnaikinta, vėl sukurti, atgaivinti yra daug sunkiau, nei apsaugoti gyvybingas, galinčias daugintis ir daugėti populiacijas.

Prakalbome apie kurtinius. Mūsų Karšuvos girioje, Viešvilės valstybiniame rezervate esančiame veislyne, atlikti pirmieji sėkmingi čia jau išnaikintų paukščių veisimo darbai, į laisvę išleisti adaptavosi pirmieji kurtiniai. Mes dar apie tai kalbėsime, nes tokie darbai – labai įdomūs.