Minijos žemupyje po paskutiniuoju tiltu per upę keli atramų sandūrų plyšiai pilni spurdesio. Dienos poilsiui, kaip kasmet, čia telkiasi pakeliui į žiemavietes stabtelėję sparnuotieji žvėreliai, šikšnosparnių būriai.

„Nei per anksti, nei per vėlai. Pirmieji migruojantys šikšnosparniai jau liepos vidury čia pasirodė, o paskutiniuosius maždaug už mėnesio palydėsime žiemaviečių kryptimi. Šiandien su jaunuoju naujuoju kolega Vytautu Eigirdu po Minijos tiltu atsargiai surinkome ir apžiedavome keturiolika Natuzijaus šikšniukų ir du šikšniukus nykštukus“, - dienos sėkme su žurnaliste penktadienį dalijosi Ventės rago ornitologinės stoties vadovas Vytautas Jusys.

Būtent jo iniciatyva šikšnosparnių gyvenimo stebėsena ir žiedavimas pamaryje buvo atnaujinti prieš 25-erius metus, o sukauptomis žiniomis ornitologas profesionalas mielai dalijasi su visais, kas atvyksta į Ventės ragą.

„Jau dešimt tūkstančių ekskursantų šiemet Ventės rago ornitologinėje stotyje, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus filiale, šiemet priėmėm. Apie sparnuočių - ne tik paukščių, bet ir gyvūnėlių, gyvenimą norintieji praturtino ir praplėtė savo supratimo ribas...“ - kalba V.Jusys.

Natuzijaus nykštukai, šikšniukai nykštukai, dvispalviai plikšniai, rudieji nakvišos, europiniai plačiaausiai, vandeniniai pelėausiai, rudieji ausyliai, šiauriniai, vėlyvieji šikšniai ir kiti iš beveik visų 15 šikšnosparnių rūšių pamario krašte per du dešimtmečius yra ne po vieną žieduoti . Natuzijaus šikšniukų populiacija krašte skaitlingiausia. Ir žiemoti į rūsius lendančių - taip pat.

Pasak V.Jusio, žiedas dedamas ant sparno dilbio ir iki galo nesuspaudžiamas. Tarpelis paliekamas tam, kad žiedo kraštai nesužeistų žvėrelio sparno odos. Maži sparnuoti padarėliai, su vis ilgėjančių naktų tamsa pamažu traukiantys šiltesnių vietų ieškoti, jau ramiai palieka vėstančios vasaros dūzgesį. Tiesa, jis rudeniu pamaryje dar nealsuoja.

„Didžiąją paukščių gaudyklę Ventės rage kelsime rugpjūčio pabaigoje, kai išskrendančių paukščių virtinių jau padaugės. Vėliau ir su šikšnosparniais simboliškai atsisveikinsime, pakviesime į renginį tuos, kam rūpi aplinkosauginės šių gyvūnėlių aktualijos “,- sako V.Jusys.

O dabar -vasaros branda. Minijos žemupys – pilnas laivų. Ant denių nuo aušros iki sutemų - poilsiautojų klegesys. Atvangos pamario krašte visą vasarą ieško ir randa ir ramaus susikaupimo, ir nuotykių ieškotojai.

Prie Kuršių marių šiugžda patamsėję subrendusių nendrynų sąžalynai. Iš jų pabaidyti pakyla garniai, kai pakraščiais virš vandens sklendžia pramogautojų burės. O Kintų tvenkiniuose tūkstantiniai pilkųjų žąsų sambūriai neišbaidomi netgi periodiškai aidinčiais garsinių patrankų šūviais. Pripratę, sotūs paukščiai – nė krust. Ir kormoranai, ir pilkieji garniai čia nebaikštūs.

Prie Skirvytės šiandien, kaip visais kitais metų laikais, meškeriotojai lankstėsi prie savo masalų ir kablių. Bet rudeniškai įsiganę karšiai, tarsi plačios kerplėšos, kibo tik vienam Marijampolės žvejui.

Visi kiti guodėsi bent tuo, kad buvimas gamtoje jau malonesnis- šiukšlynų, kuriuos žvejai patys ir kuopia, vaizdo nebegadina. Jei dar žvejai verslininkai stintų gaudymo vietas ir privažiavimus prie jų iki pavasarinio sezono sutvirtintų, patikimai įrengtų – dėl prasto žūklautojų kultūros lygio pamaryje niekas nesistebėtų.