Idėja tampa kūnu

Cerebriniu paralyžiumi serganti Ajana Lolat, kuri vaikšto pasiremdama ramentais, nors pagal diagnozę turėtų sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, tapo pirmuoju Lietuvoje asmeniu, įsigijusiu specialiai paruoštą šunį vedlį.

Apsigyvenusi viena moteris baiminosi: kas pakviestų pagalbą, jeigu jai kas nors nutiktų? Be to, pasijuto vieniša. Taigi, Ajanai kilo mintis įsigyti šunį, kuris taptų ir pagalbininku kasdienybėje, ir draugu.

"Baltijos kinologijos centro tinklalapyje radau informaciją, kad jie galėtų paruošti tokį šunį neįgaliam žmogui, tad ir kreipiausi, – pasakoja A.Lolat. – Jie gal nelabai tikėjosi, kad aš čia rimtai, bet po kiek laiko suprato mano rimtą nusiteikimą. Įsigijau šunį, pradėjome jį rengti, o tada ir paaiškėjo visi tie dalykai, kurie būtini, bet kurių Lietuvoje nėra. Tarkime, nėra įstatymų, kurie leistų man tokį šunį turėti. Tada jau surėmėme pečius ir pradėjome daryti viską, ką galime, kad sistema būtų kompleksinė – ne tik kinologai mokėtų tuos šunis paruošti, bet ir kaip įstatymiškai būtų galima tai įgyvendinti. Visa ta nekinologine projekto dalimi aš ir užsiimu."

Ajanos teigimu, parengti šunį asistentą kainuoja tikrai daug – apie 20 tūkst. eurų. Toli gražu ne kiekvienas gali sau tai leisti. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu esi neįgalus, Lietuvoje galima gauti subsidiją būstui ar automobiliui, taigi logiška, kad kaip ir Europoje, Lietuvoje turėtų atsirasti galimybė gauti subsidiją tokiam šuniui įsigyti.

Pasiūlymus projekto vystytojai jau yra pateikę Seimo nariui Justui Džiugeliui. Jis pranešė, kad netrukus bus kuriama darbo grupė šiam klausimui spręsti: ji svarstys, kokie įstatymų papildymai reikalingi, ir kartu derins subsidijos klausimą.

Tegu mano istorija bus pati pirmoji, tačiau ne paskutinė. Tikime, kad lėšų atsiras, ir daugiau neįgaliųjų galės įsigyti šunis vedlius.

"Tai nėra labai sudėtingas darbas – tereikia nukopijuoti gerąją patirtį iš kitų Europos šalių, – sako Ajana. – Tikimės, kad rudens sesijai bus parengti dokumentai, pradėta juos svarstyti."

Svarbi ne vien veislė

Daugumoje Europos šalių egzistuoja finansavimo mechanizmas, bent jau dalinis, kai neįgalus žmogus įrodo, kad yra tokio gyvūno poreikis. Būsimas savininkas kreipiasi į atitinkamą šunų dresūros mokyklą, ir toks šuo jam yra atiduodamas. Mokyklos rizikuoja ir iš anksto specialiai dresuoja šunis, o kai kreipiasi žmogus – baigia jį ruošti.

Lietuvoje pradėta kurti kiek kitokia sistema. Kadangi įrodyta, kad šunys apskritai labai stipriai padeda socializuotis, nuspręsta į gyvūno rengimo procesą būsimąjį šeimininką įtraukti nuo pat pradžių, kol dar šuniukas mažas, – tada visiems mažiau streso.

"Esu girdėjusi, kad japonai įsigyja šunį pagalbininką ir turi kalbėti su juo angliškai, nes šuo taip yra paruoštas. Mes norime, kad šuo iškart pažinotų savo šeimininką, o šeimininkas žinotų, koks yra jo šuo", – paaiškina A.Lolat.

Šunį pagalbininką parenka kinologai, nes parinkti šunį – pats svarbiausias momentas. Svarbi ne tik jo veislė, bet ir charakteris. Tos pačios veislės šunys gali būti skirtingi: vienas – melancholikas, kitas – flegmatikas, trečias – labai aktyvus. Reikia parinkti šunį, kuris būtų smalsus, norėtų mokytis, bet ne pernelyg aktyvus, neturėtų kažkokių baimių. Apie šuns charakterį galima spręsti, kai jam yra 1,5–2 mėnesiai – tuo metu ir reikia atrinkti tą, kuris galėtų būti geru asistentu.

"Taip buvo ir man – šuniuką išsirinkau ne aš. Baltijos kinologijos centro direktorius Vytautas Gustaitis pasakė, kad mano atveju tinkamiausias – vokiečių aviganis, kalytė, nes jos yra šiek tiek protingesnės, gabesnės, ramesnės. Taip mano buvo atrinkta Mulan", – pasakoja Ajana.

Svarbiau už užuojautą

Šuo pagalbininkas dresuojamas iki dvejų metų, kol formuojasi jo charakteris. Mulan jau dabar moka daug komandų, bet, pasak A.Lolan, dabar kalytei – paauglystės etapas, kai ji bando ribas: o kas bus, jei komandų nevykdysiu?

"Jei ją dabar atiduotų man, prarastų labai daug įgūdžių. Reikia  ją palikti mokykloje, kad suprastų, jog komandų vykdymas yra svarbiau nei jos norai, nes, grįžus pas mane, jai reikės kaip tikram tarnybiniam šuniui vykdyti viską, kas priklauso, – paaiškina  Ajana. – Iki dviejų metų Mulan bus mokykloje, kad žinotume, kad jau susiformavo jos charakteris ir  labai maža tikimybė, kad jos elgesys priklausys nuo šalutinių aplinkybių."

Mulan pripažįsta ir Ajaną, kaip savo žmogų, ir Martyną Gustaitį – savo trenerį. Kol karantinas buvo griežtesnis, šuns šeimininkė atvažiuodavo rečiau, augintinė buvo šiek tiek primiršusi jos balsą, bet dabar prisiminė ir komandų klauso, be galo džiaugiasi ją pamačiusi.

Požiūris: nuo paauglystės pradėjęs dirbti su šunimis M.Gustaitis, net ir tapęs patyrusiu kinologu, žino – šio darbo reikia mokytis visą gyvenimą.

"Man Mulan reikalinga ir kaip pagalbininkė, ir kaip kompanionė, – tikina A.Lolan. – Gyvenu viena, tad labai svarbu, kad kas nors praneštų, jog man reikia pagalbos, jeigu kas atsitiktų. O ir mieste su ramentais nėra saugu, tad jausiuosi daug geriau, kai šalia manęs bus vokiečių aviganis. Be komandos ji niekada nepuls, nes tai tarnybinis šuo, bet vien jos buvimas atbaidys blogo norinčius. Na, ir kaip kompanionės man jos tikrai reikia. Šuo juk pagal neįgalumą žmonių neskirsto – jis į tave žiūri tokiomis pačiomis ištikimomis akimis, nepaisant, ar tu gėdingai į balą pargriuvai, ar tiesiog pargriuvai. Jis tik žino, kad tavimi reikia pasirūpinti. Žmonės tuojau pradeda: vargšė mergaitė, kaip sunkiai vaikšto, kokia ji nelaiminga... O šuo neįgalumo neprimeta, jo akyse – ne užuojauta, bet draugiškumas ir rūpestis."

Tikslas – penki šunys

Šiuo metu Baltijos kinologijos centre neįgaliesiems rengiami trys šunys pagalbininkai. Pirmasis – Ajanai.

Antras iškeliaus pas vyrą, turintį klausos negalią. Jis turi vaikų, todėl svarbu, kad šuo, pavyzdžiui, ateitų pranešti, jeigu vaikai verkia. "Ta šeima labai myli šunis, aktyviai dalyvauja šuns paruošimo procese", – sako A.Lolat.

Trečias šuo iškeliaus pas vienišą mamą su vaiku, kuris sunkiai vaikšto ir kalba. Jau dabar mama džiaugiasi, kad tuos kelis mėnesius, kai šuniukas buvo pas juos, vaikas stengėsi kuo daugiau būti lauke, su juo vaikščioti.

Šunų pagalbininkų poreikis – didelis, jų galima būtų rengti ir daugiau, tačiau procesą stabdo lėšų trūkumas. Dabar dalis lėšų surenkama iš projekto dalyvių, dalis – iš geranorių aukų. Daugumai neįgaliųjų, kurie laukia eilėje, 300–400 eurų per mėnesį – labai dideli pinigai. Tikimasi, kad, išsprendus subsidijos klausimą, projekte galės dalyvauti ir jie.

"Galimybė turėti tokį šunį svarbi ne tik man, – sako Ajana. – Taigi kartu su mano šuns treneriu kinologu M.Gustaičiu nusprendėme tų lėšų ieškoti – tegu mano istorija bus pati pirmoji, tačiau ne paskutinė. Tikime, kad lėšų atsiras, ir daugiau neįgaliųjų galės įsigyti šunis vedlius."

Artimiausias kinologų tikslas – parengti penkis šunis pagalbininkus, tada dresūros mokykla gali kandidatuoti į europinę akreditaciją. Kai pavyks jos pasiekti, tai reikš, kad Lietuvoje bus oficiali Europos standartus atitinkanti mokykla, kuri gali tokius šunis ruošti.

Darbui tinka ne visi

Mulan ir dar vieną šunį pagalbininką dresuojantis instruktorius M.Gustaitis teigia, kad ruošti tokius šunis – tikrai ne tas pats, kas paprastus.

Dresuojant paprastus šunis siekiama, kad šuo būtų valdomas, nesitampytų vaikštant su pavadžiu. Šuo neįgaliam asmeniui turi būti parengtas taip, kad būtų visiškai kontroliuojamas be pavadžio, žinotų ir vykdytų papildomas komandas, kurių konkrečiam žmogui reikia. Jis turi mokėti gerokai daugiau, jo paklusnumas turi būti šimtaprocentinis.

Dėl to, pasak dresuotojo, tas terminas ir yra dveji metai – šuo turi pasiekti savo brandą. Dviejų metų šunį jau galima testuoti, nes visiškai susiformuoja ir atsiskleidžia jo charakteris. "Kaip žmogaus, taip ir gyvūno charakteris bręstant keičiasi. Subrendęs šuo supranta, kad reikia klausyti", – sako M.Gustaitis.

Norint paruošti šunį pagalbininką, dirba nemažai žmonių. Kasdien po kelias valandas jį treniruoja instruktorius, kiti žmonės, kurie šeria, valo.

Svarbiausia, kad šuo būtų sveikas, nesirgtų paveldimomis ligomis ir neturėtų vadinamųjų genetinių šiukšlių – neigiamos informacijos, kuri gyvūnui persiduoda iš kartos į kartą.

Ar bet kurios veislės šuo gali tapti pagalbininku? M.Gustaičio teigimu, tikrai ne. Tam tikros veislės tinka labiau, pavyzdžiui, belgų aviganiai, vokiečių aviganiai, labradorai. Jeigu reikalingas emocinės paramos šuo, tinka špicai, terjerai, spanieliai. Svarbiausia, kad šuniui reikėtų kontakto su žmogumi. Pavyzdžiui, haskio nepavyktų paruošti asistentu, nes jam žmogaus net nereikia – jam reikia pievų, laukų, stirną pasivyti.

Kitas labai svarbus akcentas – stabili šuns psichika. Dresuotojo teigimu, šuns psichikos stabilumą galima pastebėti anksti. Net kai šuniukas yra jaunas, atlikus kelis testus: garso, aukščio, svetimų žmonių, galima daug ką apie jį pasakyti. Stebima, ar šuniukas, užkėlus jį kur nors aukščiau, susigūžia, uodegą pabruka ir nejuda, ar pradeda vaikščioti, uostinėti, tyrinėti aplinką. Garso testas – ar šuo išsigąsta ir pabėga, ar išsigąsta, bet sugrįžta pasižiūrėti, kas čia buvo, ar visiškai neišsigąsta. Toks mažų šuniukų testavimas daugiau ar mažiau parodo šuns charakterį. O vėliau, šuniukui augant, stebima, kokios jo stipriosios savybės, ir jos tobulinamos.

"Svarbiausia, kad šuo būtų sveikas, nesirgtų paveldimomis ligomis ir neturėtų vadinamųjų genetinių šiukšlių – neigiamos informacijos, kuri gyvūnui persiduoda iš kartos į kartą, – sako M.Gustaitis. – Pavyzdžiui, šuns prosenelis bijojo čežančio maišelio, tai persidavė šuniukui. Toks šuo jau negalės būti asistentu. Tad šunų pagalbininkų programai ieškome sveikų, stabilių ir kuo stipresnių šunų."

Atranka: apie šuns charakterį galima spręsti, kai jam yra 1,5–2 mėnesiai – tuomet ir reikia atrinkti tą, kuris galėtų būti geru žmogaus pagalbininku.

Vien meilės nepakanka

M.Gustaitį šunys domino nuo mažens. Nenuostabu – juk belgų aviganiai buvo ir pirmieji jo draugai, ir auklės.

"Aš užaugau tarp šunų – namuose vienu metu buvo net trys šunys, –  prisimena pašnekovas. – Matydavau, kaip tėtis važiuoja į pratybas, vežasi savo šunį kartu, tai paprašiau, kad pasiimtų ir mane. Kai man buvo trylika, pasiėmė. Nuo keturiolikos ir pradėjau su šunimis dirbti."

Pasak M.Gustaičio, kinologo darbas tik iš šalies atrodo patraukliai. Iš tiesų jis sunkus. Šuo ir įkąsti gali, ir rūpesčių pridaryti. Negana to, reikia būti labiau užsispyrusiam nei šuo, kad galėtum jį išdresuoti. Vien meilės gyvūnams tikrai nepakanka.

"Dėstytojauju profesinio mokymo centre ir matau žmones, kurie atėjo mokytis kinologijos, nes myli gyvūnus, tačiau jiems kyla sunkumų net gyvūną iš gardo išsivesti – gyvūnas turi dantis ir gali įkąsti, jis ir urgzti moka ir kitokia kūno kalba kalba, – sako Martynas. – Kai kurie ateina į praktiką ir sako: aš labai myliu šunis, bet gardo nevalysiu. Negalima žiūrėti į gyvūną tik kaip į meilės ar grožio objektą. Dresuoti, prižiūrėti, auginti gyvūną – sunkus ir ne vien malonus darbas."

Norint gyvūną suprasti, mokytis tenka visą gyvenimą – tenka mokytis ir dirbant su juo, važiuojant į kursus, stebint, kaip kiti dirba, važiuojant į varžybas. M.Gustaitis dalyvavo daugybėje apmokymų – nuo bendro paklusnumo iki specializuotų pratimų atlikimo: gynimo, apsaugos, pėdsekystės, žmonių paieškos, psichotropinių medžiagų paieškos ir t.t. Jis yra susipažinęs su Nyderlandų, Šveicarijos, Latvijos ir kitų šalių šunų dresavimo ypatumais.

Tačiau... Net ir jam nuo šunų nukentėti tenka nuolatos – tai perkąsta ranka, tai sumušta lūpa. Būna, kad ir iš džiaugsmo šokdamas šuo su nagais subraižo, žaislą imdamas grybšteli ar įkanda, kai besipešančius bando išskirti. Ir dažniausiai, anot kinologo, tai yra ne gyvūno, o žmogaus kaltė.