Cvergšnaucerių veislės šunys, jei tinkamai prižiūrimi, gali tikti net alergiškiems žmonėms, sako šios veislės specialistai. Anot cvergšnaucerių veisėjos Ievos Rubytės, alergiškiems žmonėms cvergšnauceris arba visai nesukelia alergijos, arba bent jau yra mažesnis alergenas nei kiti šunys.

„Kai atvažiuodavo būsimi [šunims alergiški] šeimininkai, jie praleisdavo ir po porą valandų, kaip aš sakau, „matuodamiesi“, ar [cvergšnauceris] nekelia alerginių reakcijų. Paprastai alergiškiems žmonėms tai bent jau yra mažesnis alergenas, jei ne visiškai nekeliantis alergijos“, – tikina I. Rubytė.

Tačiau dresuotojas, veisėjas ir tarptautinės kategorijos veislinių šunų ekspertas Viktoras Avtuško pabrėžia, kad itin svarbu deramai prižiūrėti cvergšnaucerio kailį.

„Turbūt visi skaitėme reklaminius skelbimus: „Nesišeria, neturi specifinio kvapo, tinka alergiškiems žmonėms.“ Bet įsivaizduokite, jei nieko nedarysime, visa tai bus galima paneigti: ir kvapas atsiras, ir kailis šersis“, – įspėja V. Avtuško.

Charakteris ir širdis    

V. Avtuško ir jo žmona Natalija pažįstami daugeliui veislinių šunų mylėtojų. Mat abu aktyviai dalyvauja kinologijos veikloje jau daugiau kaip du dešimtmečius. Dresuotojo, veisėjo ir tarptautinės kategorijos veislinių šunų eksperto V. Avtuško vieni mylimiausių šunų – cvergšnauceriai.

„Cvergšnauceris yra unikalus šuo. Aš turėjau visų dydžių [šnaucerius]: nuo rizenšnaucerio, mitelšnaucerio iki cvergšnaucerio. Cvergšnauceris yra ypač plačios paskirties. Anksčiau gyveno arklidėse, gaudė žiurkes“, ­– pasakoja V. Avtuško.

Jo teigimu, cvergšnauceris pagal standartą yra rizenšnaucerio kopija: „Jo charakteris, jo širdis.“ Pasak V. Avtuško, šios veislės šunys yra drąsūs ir, jei tik būna teisinga linkme veisiami, tai – labai geri žmogaus kompanijonai.

„Labai tinka tiems, kas bėgioja „adžiliti“ [šunų vikrumo varžybose – LRT.lt]. Su jais galima pasiekti puikių rezultatų. Šuniukas dalyvauja „mini adžiliti“, yra vikrus, paklusnus, labai ištvermingas, turi gerą charakterį“, – apibūdina V. Avtuško.

Cvergšnaucerių veisėja I. Rubytė sako, kad su šiais šunimis daug keliauja – tiek į parodas, tiek atostogauti. Moters teigimu, šie šunys savo dėmesį telkia į žmogų. „Yra didžiulė koncentracija į žmogų, į mane. Galbūt tai truputėlį yra didybės manija, bet man smagu būti šeimoje svarbiausia“, – šypsosi cvergšnaucerių veisėja.

Tokių šunų augintoja ir parodinių šunų vedlė Gabija Polanskytė tikina, kad tai – šeimos šunys, be kita ko, labai mylintys vaikus. Pasak jos, jie yra labai imlūs dresūrai.

G. Polanskytė dažnai parodų ringuose dirba tiek su savo, tiek ir su  kitų žmonių veisliniais keturkojais.

„Parodose dalyvauju šešerius metus, pristatinėju ypač šnaucerius. Labai puikiai sekasi, patinka. Tai yra ir hobis, ir darbas“, – teigia G. Polanskytė.

Kinologė ir cvergšnaucerių augintoja Natalija Avtuško sako, kad žmonės, kurie nori patys paruošti savo šuniukus parodoms, turėtų žinoti, jog tai nėra sudėtinga, jei tik šeimininkui užtenka kantrybės.

„Tai reikalauja šiek tiek laiko ir ištvermės, šeimininko ištvermės. Neprotingų šuniukų nėra. Yra tinginių šeimininkų“, – įsitikinusi moteris.

Ji pasakoja, kad parodose vertinamas vadinamasis veislės eksterjeras, tai, kiek jis atitinka būtent šios veislės standartą.

„Pirmas dalykas – dantų kiekis, nes [cvergšnauceris] turi turėti pilną formulę – 42 dantis. Antras dalykas – ūgis, nes, pagal standartą, [jų ūgis] apribotas nuo 30 iki 35 cm, gali būti 2 cm paklaida. Ir trečias – bendras šuns balansas, anatomija“, – vardina kinologė.

Jos vyras patikslina, kad standartas cvergšnaucerių ūgį apibrėžia labai aiškiai – 30–35 cm. „36 cm – trūkumas, 37 cm didelis trūkumas. 38 cm – jau diskvalifikacija. Apatinė riba – 30 cm, 29 cm – trūkumas ir t. t. Kaip blogai dideli, taip blogai ir maži“, – nurodo V. Avtuško.

G. Polanskytės teigimu, Lietuvoje yra daug cvergšnaucerių. „Ir daug yra gerų. Tenka pakonkuruoti, bet sveika“, – tvirtina cvergšnaucerių augintoja ir parodinių šunų vedlė.

Paruošti parodai – menas

Pasak V. Avtuško, cvergšnaucerių būna juodų, baltų, juodų su įsidabriu ir vadinamosios pipirų su druska spalvos.

„Plaukas juodai pilkas ir jis visas toks lyg išbarstyta, sumaišyta druska su pipirais. Labiausiai paplitusi juoda spalva. Labai problematiška Lietuvoje su pipiriniais cvergšnauceriais, labai sunku gauti geros kokybės, ir veisia juos nedaug veislynų.

O rečiausi geros kokybės (ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai pasaulyje) yra balti [cvergšnauceriai], nes jie paprasčiausiai neseniai yra pripažinti FCI [Tarptautinė kinologų federacija (pranc. „Federation Cynologique Internationale“ – LRT.lt], dar tik daugiau nei prieš dešimt metų“, – pasakoja V. Avtuško.

Cvergšnaucerio paruošimas parodai – tikras menas. Nepakanka šuns išmokyti gražiai pasirodyti ringe, labai svarbus ir kailio paruošimas.

„Kailio priežiūra yra vienas iš svarbių tai veislei dalykų. Turbūt visi skaitėme reklaminius skelbimus: „Nesišeria, neturi specifinio kvapo, tinka alergiškiems žmonėms.“ Bet įsivaizduokite, jei nieko nedarysime, visa tai bus galima paneigti: ir kvapas atsiras, ir kailis šersis“, – įspėja V. Avtuško.

Anot specialisto, cvergšnauceriai šeriasi du kartus per metus. Tuo metu juos, V. Avtuško teigimu, reikia sutvarkyti, išpešti.

„Išpešamas pagrindinis plaukas, poplaukis nuimamas su mašinėle. Likusius plaukus sutvarkome. Jei norime turėti gražų šunį arba einame į parodą, tarp tų pusmečių reikia vieną–du kartus šunį pagražinti. Pagražinimas reiškia, kad kojytes, snukutį – viską sutvarkome, padarome šuniui formą. Tada jis atrodo daug estetiškiau“, – mano V. Avtuško.

Jo žmonos teigimu, maudymas, džiovinimas, sušukavimas prieš parodą trunka apie valandą, o kasdieninė vieno šuns kailio priežiūra ­– apie 10–15 min.

Pasak cvergšnaucerių veisėjos I. Rubytės, auginant, pavyzdžiui, vokiečių aviganius, kailio priežiūra yra daug paprastesnė. Bet, kaip teigia veisėja, tas laikas, kuris praleidžiamas kirpykloje, iš tikrųjų atsiperka.

„Nereikia nuo sofų ir megztinių rankioti plaukų, kas man yra labai svarbu. Mes namuose neturime alergiškų žmonių. Bet, kai atvažiuodavo būsimi [šunims alergiški] šeimininkai, jie praleisdavo ir po porą valandų, kaip aš sakau, „matuodamiesi“, ar [cvergšnauceris] nekelia alerginių reakcijų. Paprastai alergiškiems žmonėms tai bent jau yra mažesnis alergenas, jei ne visiškai nekeliantis alergijos“, – tikina I. Rubytė.

Dauguma Lietuvoje gyvenančių cvergšnaucerių – sveiki šunys, sako veterinarijos mokslų daktaras Jakovas Šengautas.

„Dėl ko aš norėčiau įspėti cvergšnaucerių šeimininkus – stebėkite jų dantis. Šiaip jie turi labai gražius dantis – jie tokie dideli, geras sukandimas, retai kada būna kokios nors sukandimo patalogijos, bet tiesiog juos reikia pradėti valyti ir tą daryti nuo vaikystės“, – pažymi J. Šengautas.

Anot veterinarijos mokslų daktaro, pagrindinė problema, dėl ko pas veterinarus lankosi cvergšnauceriai, yra dantų akmenų valymas.