Bėgant laikui neišvengiamai keičiasi mūsų tradicijos ir gyvenimo būdas. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens įvairiaspalviai darželiai, kadaise buvę neatskiriama kiekvienos sodybos dalis, nyksta – juos keičia modernūs gėlynai. Tikėtina, kad tai, kas dabar yra madinga, po kiek laiko atrodys sena ir nebeįdomu.

Pirmenybė atspariems augalams

Senuosiuose Lietuvos darželiuose augalų įvairovė nebuvo labai didelė. Daugiausia sodinti atsparūs, žiemą neiššąlantys augalai, kuriems nereikia daug priežiūros. Dėl pastarosios priežasties gerokai mažiau auginta ir vienmečių gėlių. Buvo auginamos tik tos, kurios subrandina sėklas.

Augalai buvo skirti ne vien sodybai papuošti, bet ir turėdavo būti kitaip naudingi. Gėlės įprastai pasižymėdavo ir maloniu aromatu, skleidžiama ramybe ir darna, maistinėmis bei vaistinėmis savybėmis.

Savaime paplitę laukiniai augalai, nors ir daug gražesni už kai kurias tų laikų gėles, nebuvo populiarūs, nes kam tokius puoselėti darželyje, jei jų apstu šalia pievoje, pamiškėje ar pakrantėse.
Darželiuose būdavo auginami tik tokie augalai, kurių prireikus ne visur būdavo galima rasti, arba tuos, kurie žydi ankščiau už tuo metu augintas gėles. Iš laikinių augalų darželiuose auginti vaistiniai putokliai, paprastosios bitkrėslės, trispalvės našlaitės, paprastosios pakalnutės.

Prieskoniai – atskirai

Geltonos gėlės Lietuvoje buvo mažiau vertinamos nei baltos, raudonos, mėlynos, violetinės ar žydinčios kitų spalvų žiedais. Priežastis gali būti ta, kad daug vietinių augalų pavasarį sušvinta geltonai, tad prie namų geltonų gėlių darželiai neišsiskirtų iš geltonuojančių pievų.

Dauguma tradicinių darželio augalų yra kilę iš Pietų Europos (žalioji rūta, vaistinis bijūnas, tikrosios levandos), Vidurio Europos pietinės dalies (mažosios žiemės, mėlynosios kurpelės, šiurpiniai gvazdikai).

Iš Amerikos augalai į Europą pradėti įvežti XVI a. pr., o kai kurie XVIII a. pab. ar XIX a. pr.

Gėlės būdavo sodinamos ir grupuojamos pagal aukštį, augimo būdą bei gyvenimo trukmę. Aukščiausios sodintos prie trobos sienos, tvoros ar darželio viduryje.

Aplink aukštesnes gėles būdavo sodinamos žemesnės, o prie kraštų – žemiausios. Taip susodinti augalai geriau matomi ir juos lengviau prižiūrėti.

Darželiuose auginamiems prieskoniniams augalams būdavo skiriamas atskiras darželio kraštas, kuris ne kasmet sukasamas.

Augindavo ir krūmus

Griežtos tvarkos, kokioje darželio vietoje sodinti daugiametes ir vienmetes gėles, nebuvo. Vienuose darželiuose daugiamečiai augalai būdavo sodinamos viduryje, o vienmečiai – aplink arba atvirkščiai.

Prie namų darželiuose būdavo auginami ir dekoratyviniai krūmai. Juos sodindavo prie darželio tvoros – šalia prieangio ties kampu. Krūmai būdavo sodinami ne tik darželiuose, bet ir kitose sodybos vietose – prie kiemo tvoros, ties trobos galu.

Beveik prie kiekvienos sodybos augdavo diemedis, paprastosios alyvos, darželiniai jazminai, kelių rūšių erškėčiai ir putinai. Pasitaikydavo guobalapių ir baltųjų lanksvų, šermukšnialapių lanksvūnių, baltauogių meškyčių.

Kiekviename Lietuvos krašte darželiai buvo įrengiami ir tvarkomi skirtingai, tačiau iki XX a. pr. regioninių skirtumų beveik neliko.

Regioniniai darželių skirtumai pagal auginamų gėlių įvairovę beveik galutinai sunyko apie XX a. vidurį. Iki šių dienų išlikusių tradicinių darželių augalai skiriasi tik dėl sodybos savininko skonio, norų ir galimybių.