Vienintelė vieta Lietuvoje, kur veisiamos lašišinės  žuvys seliavos – Ignalinos rajono Strigailiškio kaimas. Čia veikia  žuvivaisos cechas, o esančiame Žuvininkystės muziejuje galima pamatyti ne tik įvairių laikų žvejybos priemonių, bet ir nemažai sužinoti apie žuvivaisą, žuvų išteklius ežeruose seniau ir dabar.

Vandens ir laiko paliesti žvejybos įrankiai, valtys, tinklai pasakoja apie sunkų ežeringo Ignalinos krašto žvejų darbą. Vieniems eksponatams – per šimtą metų, daug jų iš tarpukario laikų.

Tinklus traukdavo ir vasarą, ir žiemą: vasarą sukdavo ant prietaiso valtyje, o  žiemą –  ant statinės, vadinamos boba. Tarpukariu šiame krašte dažniausiai žvejodavo brigados, laimikis būdavo ir kelios tonos, ir vos keli kilogramai.

„Turtingas žydas samdė žvejus, kurie buvo ir lietuviai, ir žydai. Jie traukiamaisiais tinklais alkani, sušalę, traukdavo šitą žuvį. Ir taip kasdien“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Ignalinos poskyrio vyr. specialistas Ademaras Bugailiškis.

Daugiau nei prieš pusšimtį metų greta Ignalinos, StrigailIškio kaime, įkurtas pirmasis Lietuvoje žuvivaisos ūkis. Dabar čia daugiausiai veisiama lašišinių  žuvų – seliavų. Taip pat iš šio cecho į Rytų Aukštaitijos ežerus iškeliauja kiek paaugintos lydekaitės, lynai. Šiemet žuvivaisos sąlygos ypač pagerėjo, europinėmis lėšomis atnaujinus cechą.

„Labai sumažėjo nuostolių, nes vanduo atiteka švarus, geri mechaniniai filtrai veikia. Ikras – kaip mažas kiaušinėlis – bet kokia drumzlytė jį pažeidžia, o dabar tų drumzlyčių nėra“, – aiškino A. Bugailiškis.

„Norėtumėme šį poskyrį toliau renovuoti ir kaip  ir kituose mūsų poskyriuose, įrengti uždaras sistemas, kurios galėtų ištisus metus su pilnu vandens reguliavimo ciklu auginti įvairias žuvis“, – sakė Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Aidas Adomaitis.

Žuvininkystės tarnyba veisia  16 rūšių žuvis. Daugiausiai  tai – saugomos žuvys, kurių išteklius reikia atkurti.