Olandijos ir Jungtinės karalystės mokslininkai išspausdino Keltų, Šiaurės ir Baltijos jūros žuvų atlasą, kur paskelbė daug naujos ir įdomios medžiagos apie Europos žuvis.

Milžiniškas tyrimas

Minėtas atlasas apibendrino 30 metų vykdytus mokslininkų tyrimus stebint žvejybą dugniniais ir pelaginiais tinklais. Surinkti ir apibendrinti duomenys saugomi Kopenhagos universiteto Technologijų instituto informacijos rinkimo, apdorojimo ir sklaidos centre.

Atlasą, kuris sudaro atskirą knygą, parengė Olandijos Vageningeno universiteto ir tyrimų centro, Jūros išteklių ir Ekosistemų tyrimų instituto jūros biologai Nielsas Daanas ir Jimas Ellis. Jiems talkino žuvų tyrėjai iš 25 šalių.

Leidinį rėmė Olandijos Mokslų akademija ir Jungtinės karalystės mokslinių tyrimų fondai.

Atlaso sudarymas mokslininkams buvo didžiulis iššūkis. Apibendrinti 72 tūkst. tralinių imčių duomenys iš 1977-2013 metų. Atskirai sudėliotos tinklų rūšys ne tik pagal modelius, bet ir medžiagas, akių dydžius. Taip pat išskirti žvejybos laikai, būdai, tinklų traukimo gyliai.

Atlase pristatoma visa Šiaurės, Baltijos bei Keltų jūros nėgių ir žuvų įvairovė. Gausu nuotraukų. 200 žemėlapių ir grafinė medžiaga vaizduoja žuvų išplitimą ir gausą įvairiais metų laikais. Atskirai vaizduojamas žvejybos pokytis dėl poveikio aplinkai, nesaikingos žvejybos.

Koordinuojama su kaimynais

Tyrimuose dugniniais tralais dalyvauja ir Lietuvos mokslininkai. Lietuvoje Baltijos jūros žvejybos duomenys renkami nuo 2004 m. ir siunčiami į Kopenhagą. Dalis duomenų įtraukti į atlasą.

Lietuvos vandenys – tarsi pereinamasis kiemas. Žuvų būriai čia ilgiau neužsilaiko, jas keičia iš svetur atplaukusios.

Lietuvos vandenyse tyrimai vykdyti mažesniais dugniniais tralais. Per metus atliekama po 16 tralinių poėmių. Po aštuonis pavasarį ir vėlai rudenį.

Tyrimai vykdomi kiekvienai verslinei žuvų grupei atskirai. Dugniniais velkatinkliais siekiama įvertinti dugnines ir priedugnio žuvis – menkes ir upines plekšnes. Vandens storymės tralais tiriama strimelių ir bretlingių gausa.

Savo tyrimus Baltijoje deriname ir koordinuojame su kaimynais – mokslininkai iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Švedijos ir Rusijos.

Atlaso žemėlapiuose matomas Šiaurės ir Baltijos jūrų žuvų bendrumas, srautai sklindantys Baltijos duburiu. Pažymėti ir pokyčiai Lietuvos vandenyse.

Upinių plekšnių pasiskirstymo Baltijoje tyrimuose teko dalyvauti šio straipsnio autoriui. 1998 ir 2006 m. plaukiau Vokietijos mokslinių tyrimų laivais „Alkor“ ir „Walther Herwig III“. Tyrėme dviejų plekšnių rūšių išplitimo vietas Baltijoje ties menama Gotlando salos smaigalio ir Gdansko linija. Į pietvakarius nuo šios „nematomos sienos“ vyrauja jūrinės plekšnės. Šiauriau linijos jas keičia gausesnės upinės plekšnės. Jūrinių sugaunama vos viena kita. Tokia būklė yra ties Lietuvos krantais.

Panašūs rūšių pasiskirstymo dėsningumai Baltijoje stebimi didžiųjų, vadinamų Riūgeno salos silkių ir mažųjų vidurio bei Šiaurės Baltijos strimelių, gyvavedės vėgėlės ir blyškiosios bei Atlanto (Baltijos) menkių.

Žuvys Baltijos jūroje

Atlikus tyrimus nustatyta, kad žuvys po Baltiją klajoja susimetusios į didesnes ir mažesnes santalkas. Jų dėsningumus mokslininkai ir bando nustatyti.

Žuvų būriai „sklando“ tarsi debesys. Todėl jas pavaizduoti žemėlapiuose buvo sudėtinga. Atlaso žemėlapiuose žuvų intensyvumą apibrėžia spalvų sodrumas. Jis skirtingas pavasarį ar rudenį. Planuojama, kad ateities žuvų atlasai bus elektroniniai. Žuvų santalkų vietos bus nuolat atsinaujinamos. Bus gaunami kiekvienos dienos, mėnesio ar metų ketvirčio žemėlapiai.

Kuriant naujosios kartos atlasą bus įtrauktos ir gėlavandenės bei didelių gylių jūrinės žuvys, kurios dabar likusios nuošalėje. Numatytas žuvų veisimosi vietų, lervų ir mailiaus išplitimo kelių bei žuvų maitinimosi vietų žemėlapiai kiekvienai jūrai ar jos daliai atskirai.

Sudarant Atlaso žemėlapius didžiausias dėmesys buvo skirtas pagrindinėms Šiaurės ir Baltijos jūrų verslinėms žuvų rūšims: Atlanto menkei, strimelei, upinei ir jūrinei plekšnėms, bretlingiui ir kitoms. Svarbios rūšys vertinamos kaip jūros aplinkos būklės rodikliai (gyvavedė vėgėlė, upinė plekšnė, lašiša, eršketas ir smėlinis grundalas).

Nustatyta, kad didžiausia Atlanto menkių banda telkiasi Baltijos pietvakariuose ir Šiaurės jūros vakarinėje dalyje. Iš anksčiau žinomų menkių nerštaviečių Bornholmo, Gdansko ir Gotlando duburyje dvi pastarosios jau išnyko. Pagrindinės nerštavietės pastaraisiais dešimtmečiais telkiasi Bornholmo ir Gotlando duburyje. Nustatyta, kad po ilgesnės pertraukos menkių banda atsigaunanti. Gausiau jų sugaunama ir Lietuvos vandenyse.