Ant Rioko akmens, IX amžiuje pastatyto netoli Veterno ežero Švedijos pietuose, yra ilgiausias pasaulyje įrašas runomis: daugiau kaip 700 runų.

Manoma, kad akmuo buvo pastatytas kaip paminklas žuvusiam sūnui, bet tiksli teksto prasmė nebuvo aiški, nes kai kurių jo dalių trūksta, jis užrašytas skirtingomis rašto formomis.

Tekste minimi kažkokio „Teodoriko“ didvyriški žygiai. Kai kurie mokslininkai mano, kad čia kalbama apie Teodoriką Didįjį, VI amžiaus ostgotų dabartinėje Italijos teritorijoje karalių.

Tačiau dabar trijų Švedijos universitetų mokslininkai įtaria, kad šie įrašai veikiau yra aliuzija į gresiantį itin sunkių žiemų periodą, nes akmenį pastatęs žmogus bandė į savo vaiko mirtį pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

„Įraše kalbama apie sūnaus mirties sukeltą nerimą ir naujos klimato krizės, panašios į katastrofišką krizę po 536 metų, baimę“, – rašė tyrimo autoriai.

Manoma, kad šią VI amžiaus klimato krizę nulėmė virtinė ugnikalnių išsiveržimų, kurie smarkiai paveikė klimatą, sumažindami vidutinę temperatūrą, sunaikindami derlių ir sukeldami badą bei masinius išmirimus.

Apskaičiuota, kad dėl to gyventojų skaičius Skandinavijos pusiasalyje sumažėjo mažiausiai 50 proc., ir mokslininkai pažymi, kad atsiminimai apie tuos įvykius galėjo būti perduodami kitoms kartoms ir net paveikė mitologiją.

„Itin grėsmingi“

Naujoji interpretacija grindžiama kompleksine kelių disciplinų, įskaitant filologiją, archeologiją ir religijos istoriją, mokslininkų traktuote.

Akmenyje iškaltos frazės rodytų, kad tekste kalbama apie mūšius, įvykusius per 100 metų.

Tačiau mokslininkai spėja, kad kalba gali eiti apie kitokius mūšius: „šviesos ir tamsos, šilumos ir šalčio, gyvenimo ir mirties kovą“.

Mokslininkai taip pat atsižvelgė į virtinę įvykių teksto autoriaus gyvenimo metu, kurie galėjo „atrodyti itin grėsmingi“.

„Galinga Saulės audra nudažė dangų dramatiškais raudonais atspalviais, javų derlius nukentėjo itin šaltą vasarą, o vėliau iškart po Saulės patekėjimo įvyko jos užtemimas“, – sakė Upsalos universiteto archeologijos profesorius Bo Graslundas (Bo Greslundas).

„Net vieno šių įvykių būtų pakakę baimei dėl naujo Fimbulvinterio sukelti“, – pridūrė B. Graslundas, paminėdamas germanų ir skandinavų mitologijos apokaliptinę žiemą, pranašaujančią artėjantį ragnaroką – pasaulio žūtį.