Tokią išvadą daro Europos ir Jungtinių Valstijų mokslininkai, atlikę milžinišką pusės milijono genetinių profilių tyrimą ir paskelbę jo rezultatus mokslo žurnale „Science“ ketvirtadienį.

Tyrimo autoriai tikisi paneigti dešimtame dešimtmetyje išpopuliarintą teiginį, kad žmogaus lytinę orientaciją, panašiai kaip akių spalvą, lemia visagalis „homoseksualumo genas“.

„Mes... pastebėjome, kad iš genomo neįmanoma efektyviai nustatyti asmens seksualinio elgesio“, – nurodė Benas Neale'as (Benas Nilas), tyrime dalyvavusio Harvardo biomedicinos ir genomų tyrimo centro „Broad Institute“ narys.

Lytinė orientacija neturi genetinio komponento, teigia mokslininkai, patvirtindami ankstesnių smulkesnio masto tyrimų, įskaitant tyrimus su dvyniais, rezultatus.

Ją perduoda nesuskaičiuojama daugybė genų.

„Vieno homoseksualumo geno nėra, tai veikiau yra daugelio mažų genų sąveikų, išsibarsčiusių po visą genomą, įtaka“, – sakė B. Neale'as.

Prie to prisideda ir aplinkos veiksniai: kaip žmogus buvo auginamas vaikystėje, kur gyvena suaugęs ir kiti.

Pavyzdžiui, ūgis turi neginčijamą genetinį komponentą. Jis priklauso nuo to, kokio ūgio buvo asmens tėvai. Tačiau kiti faktoriai, pavyzdžiui, mityba vaikystėje, taip pat tam daro didelę įtaką.

Genetinį komponentą galima pritaikyti nustatant, kokia tikimybė yra gauti širdies smūgį. Tam tikri genai leidžia nuspėti širdies ligas, tačiau įtakos turi ir gyvenimo būdas, ir dieta.

Nauja statistinė analizė leido nustatyti penkis mūsų chromosomų taškus, vadinamus lokusais, kurie, kaip manoma, yra glaudžiai susiję su seksualumu, nors kiekvieno iš jų atskirai įtaka „labai maža“.

Taip pat nustatyta, kad šie markeriai yra susiję su plaukų slinkimu, o tai leidžia manyti, kad jie daro įtaką lytinių hormonų reguliavimui.

Taip pat manoma, kad minėti penki lokusai gali būti tik pradžia, ateityje gali būti nustatyta tūkstančiai naujų markerių.

„Genetika tikrai atlieka tam tikrą vaidmenį, tačiau šis vaidmuo veikiausiai yra mažiau svarbus. Dar yra nepaaiškinamas aplinkos efektas, kurio neįmanoma tiksliai nustatyti“, – sakė savanorių genetinius profilius tyrimui pateikusios bendrovės „23andMe“ mokslininkas Fahas Sathirapongsasuti (Fahas Satiranpongsasutis)

Visas pluoštas duomenų tyrimui buvo gautas iš Jungtinės Karalystės biobanko. Dauguma duomenų gauti iš baltaodžių žmonių atsakiusių į klausimą, ar jie kada nors turėjo lytinių santykių su tos pačios lyties asmeniu.

Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į temos jautrumą, o du iš tyrimą atlikusių mokslininkų paminėjo, kad patys yra homoseksualūs.

Kad nebūtų neteisingai nesuprasti, jie konsultavosi su LGBTQ grupėmis, kaip geriausia būtų paskelbti rezultatus; galiausiai jų santrauka buvo paskelbta tinklalapyje geneticsexbehavior.info.

LGBTQ teisių gynimo grupė GLAAD gyrė šį mokslininkų darbą ir pabrėžė, kad jame „pateikiama dar daugiau įrodymų, kad būti gėjumi ar lesbiete yra natūrali žmonių gyvenimo dalis“.

1993 metais atliktas 40 šeimų genetinis tyrimas parodė, kad esą egzistuoja genas Xq28, lemiantis seksualinę orientaciją, tačiau naujoji studija tai paneigia.

Tyrimo rezultatai taip pat sukelia abejonių Kinsey (Kinsio) skale, pagal kurią asmens lytinė orientacija apibūdinama nuo išskirtinai heteroseksualios iki išskirtinai homoseksualios.

„Genetika rodo, kad teigti, jog kuo labiau ką nors traukia ta pati lytis, tuo mažiau juos traukia priešinga lytis, yra per didelis supaprastinimas“, – teigia tyrimo autoriai.