Išspausdinti internetą

Internetas atsirado dar penktame XX a. dešimtmetyje, tačiau platesnis jo naudojimas prasidėjo 2004-aisiais, o ypač išaugo pastaraisiais metais. Prieš trejus metus internete buvo 2,4 mlrd. vartotojų, šiuo metu internautų skaičius artėja prie 4 mlrd.

Pasak „Internetlivestat.com“, dabar internete yra virš 1 mlrd. interneto svetainių. Gali pagalvoti, kad ne tiek jau daug, nes kiekvienam pasaulio gyventojui netenka net po vieną tinklalapį. Vis dėlto šis skaičius nurodo tik „Google“ prieinamus puslapius, o jie sudaro tik apie 10 proc. viso interneto. (Atsakymo, kas tie 90 proc., reikėtų ieškoti interneto naršyklėje nurodant „deep web“).

Įdomų žiūros kampą į pasaulinio tinklo informacijos kiekį siūlo „Washington Post“ žurnalistė Caitlin Dewey. Prieš kelerius metus ji pabandė suskaičiuoti, kaip atrodytų popieriuje išspausdintas internetas. Vienas interneto tinklalapis vidutiniškai užima 6,5 spausdinimo lapo puslapius, tad, norint atspausdinti visą internetą, reikėtų 305,5 mlrd. puslapių. Tai būtų 122 mln. tonų spausdinimo popieriaus arba 76 mln. Hario Poterio knygų serijų, kurių kiekvienoje yra aštuonios knygos. Vis dėlto šis skaičius nepateikia realaus vaizdo, nes mintyse spausdinant internetą nebuvo įskaičiuota vaizdo ir kita medžiaga.

Informacijos perteklius

Besidominčiuosius interneto mastais bandoma stebinti ir kasdien sugeneruojamu informacijos kiekiu. Pasak IBM, kasdien yra sukuriama 2,5 mlrd. gigabaitų duomenų, tiksliau, jau minėtas interneto statistikos portalas teigia, kad kasdien į „YouTube“ įdedama 4 mln. valandų videofilmų, paskelbiama 67 mln. „Instagram“ nuotraukų ir 4 mlrd. feisbuko postų. Kiek tiksliai duomenų yra feisbuke, rasti sunku, tačiau teigiama, kad jau 2012 m. jame buvo virš 30 mln. gigabaitų vartotojų sukurto turinio.

Skaičiai dažnai lieka tik skaičiais, nes daugelis žmonių savo gyvenime nesusiduria su tokiais kiekiais informacijos ir todėl sunku juos suvokti. Tačiau net negalvojant apie visus tuos milžiniškus skaičius, naršydamas interneto naujienų portalus ar slinkdamas feisbuko siena žemyn suvoki, kad visko yra labai labai daug. Labai daug gero, bet dar daugiau visokio šlamšto, kurį turi peržengti, ieškodamas savo informacijos lobio.

Apie neigiamai veikiantį didelį informacijos kiekį pradėta kalbėti dar septintame dešimtmetyje, pavadinus reiškinį informacijos pertekliumi (angl. „information overload“). Terminą išpopuliarino futuristas Alvinas Toffleris savo knygoje „Future Shock“, nuspėjęs, kad ateityje informacijos perteklius ir kartu su juo ateinanti begalybė pasirinkimų trukdys žmonėms priimti sprendimus bei siekti norimų tikslų.

Žmogaus ribos

Būdami dėmesingi galime atkreipti dėmesį į 3–4 dalykus, tačiau jei jų daugiau – pradedame jiems skirti mažiau dėmesio, teigia jau minėtas neuromokslininkas ir knygos „The Organized Mind: Thinking Straight in the Age of Information Overload“ autorius D.Levitinas. Į nurodytą skaičių dalykų pavyktų įterpti susirašinėjimą feisbuko žinutėmis, atsakinėjimą į elektroninius laiškus, lengvą slydimą „Instagram“ vizualais, gal dar kalbėjimą su kolega ir galiausiai prezentacijos rengimą darbui, vis dėlto daugelis neuromokslininkų sako, kad gerai vienu metu kelių dalykų daryti negalime. Multitaskinimas tiesiog neegzistuoja. Mes tiesiog greitai keičiame veiklas ir taip prarandame 40 proc. produktyvumo.

Žmogaus ribotumas niekam nė motais. Žmonės postina savo nublizgintas gyvenimo akimirkų nuotraukas, prekės ženklai stengiasi būti geriausiais draugais socialiniuose tinkluose, o įmonių tinklalapiai pildosi begale straipsnių, kurie dažnai kuriami tik tam, kad „Google“ pagal raktinius tekstuose užkoduotus žodžius geriau atrastų įmonių tinklalapius ir ten nuvestų potencialius pirkėjus.

Informacijos pertekliaus kontekste kalbama ir apie pasikeitusį žurnalistikos pobūdį, t.y. žiniasklaidos sukurtą nesibaigiančią naujienų kultūrą, kurioje vertinama tai, kaip greitai gali būti paskelbtos naujienos ir kiek daug jų. Šalutinis to padarinys – vis didesnis nepatikimos ar tik paviršutinį požiūrį į svarbius dalykus pateikiančios informacijos kiekis.

Pakliuvę į spąstus

Galvojant apie informacijos kiekį, galima susireikšminti, kad tai mūsų laikų problema. Vis dėlto, kad ir kaip neįtikėtinai tai atrodytų, tokios mintys kamavo žmones ir prieš 400 metų.

Galvojant apie informacijos kiekį, galima susireikšminti, kad tai mūsų laikų problema. Vis dėlto, kad ir kaip neįtikėtinai tai atrodytų, tokios mintys kamavo žmones ir prieš 400 metų. Tiesa, tuo metu jie piktinosi dėl naujai atsiradusių dalykų – knygų, kurių priviso tiek daug, kad tapo sunku pasirinkti geriausias, teigia Harvardo istorikė Ann Blair viename „YouTube“ videofilme. Taigi, nereikia petabaitų (kad ir kas jie būtų) informacijos, kad pasijustum susiduriantis su pertekliumi, o tik kiek daugiau, nei gali perskaityti.

Daugelis tyrimų rodo, kad informacijos kiekis ne tik apsunkina pasirinkimą, bet kartu daro įtaką mūsų pasirinkimui ir mąstymui. Pasirodo, jei žmogui atsiranda galimybė rinktis iš daugybės informacijos šaltinių, jis retai kada stengiasi pirmiausia kuo plačiau apžvelgti informaciją ir tik tada priimti sprendimą. Dažniausiai vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis ir prietarais, renkasi tai, kas jam idėjiškai artimiausia.

Be to, dar 2008 m. žurnalistas Nickas Carras tinklalapio „The Atlantic“ straipsnyje „Is Google Making Us Stupid?“ pastebėjo, kad greičiausiai dėl dažno naudojimosi internetu mūsų smegenys perima interneto veikimo principus. Vis sunkiau tampa įsitraukti į ilgą tekstą. Protas vis ieško kažko naujo, tarsi ilgisi interneto, kur paspaudus ant tekste pateiktų nuorodų gali patekti į naujas idėjų platumas. Tokias mintis patvirtino ir neuromokslas, kaip kad Michaelio Merzenicho knyga „The Shallows: What The Internet Is Doing To Our Brains“.

Sprendimų paieškos

Iš pradžių maloniai stebinęs internetas pradeda gąsdinti. Kai kurie į informacijos perteklių bando reaguoti grįždami prie pamirštų įpročių. Štai žurnalistas N.Carras, kritikavęs „Google“ dėl jo mąstymo pakeitimo, pats bando ir kitiems siūlo sąmoningai grįžti prie knygų skaitymo – tam paskirti kažkiek laiko kiekvieną dieną. Londone greitosios žurnalistikos kokybe pasibaisėję žurnalistai įkūrė lėtos žurnalistikos judėjimą ir su pasididžiavimu leidžia kas tris mėnesius pasirodantį žurnalą „Delayed Gratification“, kuriame apžvelgia daug diskusijų sukėlusius pasaulio įvykius praėjus pirminiam emocingam šaršalui.

Vis dėlto informacijos problemą galima spręsti ir neatmetant technologijų teikiamų galimybių. Socialinius ir ekonominius interneto padarinius nagrinėjantis mokslininkas Clay Shirky teigia, kad problemas kelia ne informacijos perteklius, bet filtro nebuvimas. Mokslininkas primena, kad leisdami knygas leidėjai rūpinasi ne tik pačiu leidimu, tačiau ir tuo, ar knygos sulauks pirkėjų dėmesio. Dėl to atliekamas informacijos kokybės tikrinimas. Dėl atpigusių technologinių įrenginių ir interneto sukurti informaciją bei ją perduoti skaitmeniniu būdu tapo gerokai pigiau, tad nebeliko tikslo tikrinti kokybę prieš pateikiant turinį auditorijai. Vis dėlto naudojant technologijas informacijos filtrai vėl gali atsirasti. Štai lenkų startuolis „Userfeeds“ kuria sistemą, kuri leistų interneto vartotojams vertinti, ar interneto puslapiuose pateikiama informacija yra patikima.

Internetas yra pripažįstamas vienu iš šiuolaikinių pasaulio stebuklų. Tik, atrodo, su juo šiek tiek daugiau vargo, o gal kartu ir smagumo nei su ramiai sau stovinčiomis Egipto piramidėmis.

Naujas žurnalo "370" numeris jau pakeliui! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.