„Kad ir kiek kibernetinio saugumo specialistų turėtume Lietuvoje – jie negali apsaugoti visų piliečių, jeigu patys piliečiai ir organizacijos tinkamai nesirūpins savo saugumu elektroninėje erdvėje“, – įspėja kibernetinio saugumo specialistas, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KNF) dekanas doc. dr. Kęstutis Driaunys.

Pasak eksperto, kibernetiniai nusikaltėliai naudoja įvairius atakų būdus, pavyzdžiui, labai dažnai naudojama išpirkos reikalaujanti programinė įranga (angl. ransomware), kuri, patekusi į įrenginį, užrakina, užšifruoja duomenis – įrenginio savininkui pateikiamas pranešimas, kad už galimybę vėl naudotis savo duomenimis turi sumokėti išpirką.

Vis naujų aukų randa ir piktadariai, kurie užsiima duomenų vagystėmis, vadinamuoju „phishingu“. Žmonėms ir organizacijoms siunčiamos žinutės, tokios kaip elektroninio pašto žinutės, SMS pranešimai, pranešimai susirašinėjimo programėlėmis su nuorodomis, kurias paspaudus dažnai patenkama į suklastotus internetinius tinklalapius, kuriuose prašoma suvesti įvairaus pobūdžio asmeninę informaciją, prisijungimo prie informacinių sistemų duomenis bei kitus konfidencialius duomenis.

Neramiu laikotarpiu sukčiai tampa aktyvesni

Doc. dr. K. Driaunys pastebi, kad nusikaltėliai naudojasi tiek vartotojų klaidomis ir neišmanymu, tiek techniniu interneto svetainių pažeidžiamumu, saugumo spragomis. „Kibernetinių atakų skaičius visą laiką auga. Pastebima, kad nusikaltėliai linkę išnaudoti aplinkybes, kai visuomenėje tvyro įtampa, nerimas, netikrumas dėl ateities“, – teigia VU KNF dekanas.

Kad ir kiek kibernetinio saugumo specialistų turėtume Lietuvoje – jie negali apsaugoti visų piliečių, jeigu patys piliečiai ir organizacijos tinkamai nesirūpins savo saugumu elektroninėje erdvėje.

Pasak jo, pandemija, ekonomikos krizė, baimė netekti darbo ar prarasti santaupas – tokios aplinkybės yra palanki terpė nusikaltėliams veikti – atakų skaičiai greitai didėja, nes sukčiai žino, kaip atkreipti dėmesį ir pasiekti plačios auditorijos emocijų centrus. Emocijų valdomi piliečiai tampa aukomis, nes nesugeba objektyviai įvertinti situacijos, ima nepagrįstai pasitikėti apsimetėliais, praranda atsargumo jausmą.

Keli patarimai, kaip išvengti duomenų vagystės, vadinamojo „phishingo“ (angl. terminas „phishing“ kilęs nuo žodžių „password fishing“ – slaptažodžių žvejyba)?

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras www.nksc.lt rekomenduoja:

– nespausti įtartinų ar neaiškių nuorodų, gautų su elektroniniais laiškais ar rastų įtartino turinio tinklalapiuose;

– prieš vedant savo asmeninius duomenis internetinėse svetainėse, visada įsitikinti, kad svetainė nėra suklastota. Būtina atkreipti dėmesį į domeno vardą bei puslapyje esančių nuorodų adresus. El. bankininkystės sistemos visada naudoja saugų SSL ryšio protokolą: adreso pradžioje būtinai yra https, ir galima patikrinti svetainės sertifikatą. Suklastotų svetainių adreso pradžia beveik visada būna http (be s);

– turėti omenyje, kad bankai niekuomet neprašo pateikti ar keisti tik vartotojui žinomų banko internete ar mokėjimo kortelės slaptažodžių el. laiškais ar telefonu.

Stiprinti silpniausią grandį

Doc. dr. K. Driaunio nuomone, kibernetinio saugumo situaciją pagerinti galėtų geresnis bendras žmonių kibernetinio saugumo raštingumas. „Bendruomenė ar organizacija kibernetinio saugumo atžvilgiu bus stipri tiek, kiek stipri yra silpniausia jos grandis. Taigi, kalbant apie fizinį saugumą, silpniausią grandį paprastai įmanoma paslėpti už stipresniųjų nugarų, tvirtovėje, kad agresoriai nepasiektų ir nepadarytų žalos. O kibernetinio saugumo srityje – viskas kitaip: ir silpnieji, ir stiprieji stovi greta – priešakinėse linijose. Todėl kibernetinio saugumo situaciją pagerinti galėtų geresnis bendras visuomenės kibernetinio saugumo raštingumas“, – sako pašnekovas.

Doc. dr. K. Driaunys konstatuoja, kad šiuo metu mūsų visuomenė gan prastai suvokia kibernetines grėsmes ir menkai žino, kaip saugotis. „Dirbu ne tik su studentais – tenka vesti paskaitas įvairiose organizacijose ir bendruomenėse. Beveik visada atsiranda nustebusių klausytojų, kurie klausia, ar iš tiesų nusikaltėlių taikiniu ar įrankiu gali tapti jų išmanusis telefonas ar paprastas namų kompiuteris“, – teigia kibernetinio saugumo ekspertas. Anot jo, bendruomenė, giminaičiai, šeimos nariai gali sėkmingai dalytis informacija ir patarimais, kaip tinkamai elgtis internete, kaip sustiprinti kibernetinį saugumą ir kokias priemones vertėtų įdiegti.

Pašnekovas įsitikinęs, kad valstybė ir organizacijos, investuojančios į žmonių mokymą ir kibernetinio saugumo kompetencijų ugdymą, elgiasi teisingai. „Nors žmonėms vis dar kyla klausimas, kam to reikia. Akivaizdu, investicijos į kibernetinį saugumą nežada didesnių pajamų ir pelno. Tačiau retai susimąstoma, kiek išteklių reikėtų paskirti siekiant imtis reikiamų priemonių, jei bet kokio pobūdžio kibernetinė ataka sėkmingai būtų įvykdyta tiek prieš įmonę, tiek prieš kiekvieną iš mūsų. Taigi nuolat besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje tenka keisti įpročius, nuolat mokytis naujų dalykų, nors žmonėms kartais dėl to kyla suvaržymų ir nepatogumų, tačiau tai privalome daryti norėdami būti saugesni elektroninėje erdvėje“, – pastebi doc. dr. K. Driaunys.