Ištisus dešimtmečius neurologai svarsto, ar toks pasirinkimas kaip nors yra užprogramuotas mūsų smegenyse. Kaip galima spręsti iš naujo Masačiusetso technologijų instituto (MTI) ir Brandeiso universiteto tyrimo, atsakymas yra neigiamas.

Apklausę 100 atokios Amazonės genties atstovų, kuriems neteko arba beveik neteko susidurti su vakarietiška muzika, mokslininkai nustatė, kad disonansiniai intervalai, pvz., intervalas C–F#, buvo įvertinti kaip tokie pat malonūs ausiai, kaip ir konsonansiniai intervalai, kuriems būdingas paprastas sveikųjų skaičių santykis tarp juos sudarančių natų akustinių dažnių.

„Šis tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad pirmenybė konsonansiniams, o ne disonansiniams intervalams priklauso nuo susidūrimo su Vakarų muzikine kultūra ir kad toks pasirinkimas nėra įgimtas“, – teigia MTI Smegenų ir kognityvinių mokslų departamento neurologijos profesorius Joshas McDermottas.

J. McDermottas ir Brandeiso universiteto profesorius Ricardo Godoy vadovavo tyrimui, kuris paskelbtas žurnale „Nature“ liepos 13 d.

Konsonansas ir disonansas

Nuo seno kai kurie mokslininkai laikosi hipotezės, kad mūsų smegenys yra užprogramuotos palankiai reaguoti į harmoningus intervalus, tokius kaip kvinta. Muzikantai mažų mažiausiai nuo senovės Graikijos laikų atkreipė dėmesį į tai, kad kvintoje ir kituose konsonansiniuose intervaluose dviejų natų dažnių santykis paprastai remiasi sveikaisiais skaičiais – kvintos atveju tas santykis yra 3:2. Intervalas tarp C ir G dažnai vadinamas „grynąja kvinta“.

Kiti mano, kad toks pasirinkimas yra nulemtas kultūriškai, nes aplinkoje nuolat skamba muzika, kurioje vyrauja konsonansiniai intervalai. Sunku pasakyti, kas šiose diskusijose teisus, visų pirma dėl to, kad šiais laikais labai mažai žmonių pasaulyje nėra susidūrę su vakarietiška muzika ir jos konsonansiniais intervalais.

„Nelengva rasti žmonių, kurie nebūtų prisiklausę vakarietiškos populiariosios muzikos, nes ji labai paplitusi visame pasaulyje, – sako J. McDermottas. – Dauguma žmonių dažnai girdi vakarietišką muziką, o joje vyrauja būtent konsonansiniai intervalai. Todėl sunku atmesti prielaidą, kad konsonansas mums patinka dėl to, kad esame prie jo pripratę, tačiau sunku tai teigti vienareikšmiškai.“

2010 m. antropologas R. Godoy, kuris daugelį metų tyrinėja Amazonės gentį Tsimane, pakvietė J. McDermottą kartu tirti, kaip šios genties atstovai reaguoja į muziką. Ūkininkavimu ir gamtos gėrybių rinkimu užsiimančią gentį sudaro apie 12 000 narių, ir dauguma iš jų beveik nėra susidūrę su vakarietiška muzika.

„Jų gyvenamosios vietos nevienodai nutolę nuo miestų ir urbanistinių centrų, – sako R. Godoy. – Tie, kurie gyvena labai toli, su vakarietiška muzika susiduria retai.“

Pačios genties muzikai būdingas dainavimas ir instrumentinis atlikimas, tačiau paprastai dainuoja arba groja vienas žmogus.

Esminiai skirtumai

Mokslininkai atliko du tyrimus – 2011 ir 2015 m. Jie paprašė tyrimo dalyvių nurodyti, kaip jie vertina disonansinius ir konsonansinius intervalus. Be to, mokslininkai atliko keletą eksperimentų, siekdami įsitikinti, kad dalyviai tikrai skiria disonansinius ir konsonansinius garsus, ir išsiaiškino, kad jie tai sugeba.

Mokslininkų komanda tuos pačius testus atliko dar keliose grupėse: ispanakalbių boliviečių, gyvenančių mažame miestelyje netoli Tsimane genties gyvenamosios teritorijos, ir Bolivijos sostinės La Paso gyventojų. Be to, ištirtos dvi amerikiečių – muzikantų ir ne muzikantų – grupės.

„Nustatėme, kad reakcija į konsonansinius ir disonansinius intervalus šiose penkiose grupėse labai skiriasi, – sako J. McDermottas. – Tsimane genties atstovai juos vertina vienodai, o dviejų Bolivijos grupių atstovai šiek tiek didesnę pirmenybę teikia konsonansiniams intervalams. Amerikiečių grupėse tokia tendencija stipresnė, ypač tarp muzikantų.“