Gyvūnų naudojimas medicininiuose ir moksliniuose eksperimentuose visuomet yra kontroversiška tema. Ypač, jei tai tokie mieli gyvūnai kaip kačiukai ar šuniukai. Pastarieji beveik visuomet susilaukia gyvūnų mylėtojų užtarimo bei piktų replikų „nehumaniškiems“ mokslininkams. Visai kita istorija su laboratorinėmis pelėmis ir žiurkėmis.

Galbūt šie graužikai daug užuojautos iš paprastų žmonių nesusilaukia dėl savo, kaip purvinų, nemalonių, ligas nešiojančių kenkėjų reputacijos. Vis dėl to, būtent pelių ir žiurkių vardan žmonijos sveikatos pasaulyje paaukojama daugiausiai. Vien JAV kasmet daugiau nei 100 milijonų šių laboratorinių graužikų per prievartą sužino, ar egzistuoja pomirtinis pasaulis. Kodėl būtent šie gyvūnai taip mėgstami eksperimentus atliekančių mokslininkų? Tikrai ne tik dėl mažesnio užuojautos lygio jiems.

Viena iš paprasčiausių priežasčių, kodėl mokslininkai dažniausiai eksperimentams naudoja peles ir žiurkes, yra patogumas. Šie graužikai yra nedideli, užima nedaug vietos, lengvai prisitaiko prie aplinkos, juos nėra sunku prižiūrėti. Taip pat, jie ilgai negyvena bei greitai dauginasi. Vidutiniškai žiurkės ir pelės išgyvena 2–3 metus, todėl per santykinai trumpą laiką gali būti stebimos net kelios šių gyvūnų kartos. Be kita ko, jos įprastai būna gana ramios ir lengvai kontroliuojamos. Suvaldyti įpykusią pelę tikrai lengviau, nei gorilą.

Kadangi įprastai mokslininkai eksperimentams gyvūnų skersgatviuose negaudo, o perka specialiai išveistas rūšis, turinčias dokumentuotą savo genetinę istoriją, žiurkės ir pelės yra patrauklios ir savo kaina – jų veisimas pigesnis. Aišku, tik lyginant su kitais gyvūnais. Pelė, susargdinta artritu, gali kainuoti iki 200 dolerių. Akla – 250. O štai pagal mokslininko užgaidas genetiškai pakeista pelė gali atsieiti iki 100 000 dolerių.

Įprastai, medicininiuose tyrimuose naudojami graužikai genetiškai nesiskiria beveik niekuo, nebent lytimi. Tai padeda užtikrinti tyrimų rezultatų patikimumą ir pastovumą. Pats minimaliausias reikalavimas norint naudoti peles ar žiurkes eksperimentuose: jos privalo būti grynaveislės.

Taip pat, pelės ir žiurkės genetiškai, biologiškai ir charakteristiškai yra gana panašios į žmones. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tyrimai su šiais graužikais gali būti ypač vaisingi. Daugybė žmonėms pasitaikančių būklių gali būti atkartotos pelių bei žiurkių organizmuose.

Per pastaruosius porą dešimtmečių panašumai tarp šių graužikų ir žmonių netgi sustiprėjo. Mokslininkai dabar gali išveisti peles, turinčias paveldimos genetinės medžiagos, perkeltos iš kito organizmo. Tai yra, pelėms gali būti „įdiegti“už kai kurias žmonių ligas atsakingi genai. Manipuliuojant šiais genais, juos „išjungiant“, padarant neaktyviais, galima tiksliau įvertinti kancerogeninių medžiagų pavojingumą ar vaistų saugumą.

Su šiais graužikais mokslininkai gali efektyviai dirbti ir todėl, jog jų anatomija, fiziologija ir genetika yra ypač gerai suprasta. Taigi nėra sudėtinga pastebėti, kaip ir kodėl keičiasi pelės elgsena ar kitos savybės.

Pasak Biomedicininių tyrimų fondo (angl. Foundation for Biomedical Research), kai kurie graužikai natūraliai gimsta be imuninės sistemos, todėl gali būti efektyviai naudojami tiriant piktybinius ar nepiktybinius žmonių audinius.

Panaudojimo sričių – begalė

Sričių, kuriose panaudojamos pelės ir žiurkės – be galo daug. Šie graužikai kaip bandomieji gyvūnai pasitarnauja tiriant ir gydant visą šūsnį žmogiškų negalavimų: aukštą kraujospūdį, cukraligę, kataraktą, nutukimą, traukulius, kvėpavimo ligas, kurtumą, Parkinsono, Alzhaimerio ligas, vėžį, cistas, fibrozitą, AIDS, širdies ligas, raumenų distrofija, stuburo smegenų pažeidimus. Pelės taip pat naudojamos senėjimo, mitybos, genetiniuose tyrimuose. Be kita ko, ir aiškinantis gyvūnų elgesio priežastis. Netgi manoma, jog bandymai su troškimus slopinančiais vaistais, ateityje galėtų panaikinti priklausomybės nuo narkotikų problemą.

Kaip įrodymas, kokie svarbūs eksperimentai su šiais graužikais gali būti, dažnai paminimas poliomielito suvaldymas 1950–1960 metais. Dar 1947 metais JAV laikraščiai skelbė apie tai, jog poliomielito vakcina suveikė žiurkėms. Dėl 40 metų trukusių bandymų su žiurkėmis ir beždžionėmis, ši liga buvo praktiškai panaikinta nuo Žemės paviršiaus.

Apie 70 procentų visų Nobelio premijų, skirtų už pasiekimus psichologijoje ar medicinoje, yra susijusios su bandymais su gyvūnais.

PETA nuomonė

PETA (People for Ethical Treatment with Animals), žinoma, atkreipia dėmesį ir į etinį eksperimentų su pelėmis ir žiurkėmis aspektą, ne tik į medicininę naudą žmonėms.

„Pelių ir žiurkių nervinės sistemos yra labai panašios į mūsų.“ – teigia gyvūnų teises ginanti organizacija. „Jokia paslaptis, jog pelės ar žiurkės taip pat jaučia skausmą, baimę ar laimę, visai kaip mes. Tai labai bendruomeniški gyvūnai, tarpusavyje bendraujantys aukštų dažnių garsais, kurių žmogaus ausis negirdi. Šie graužikai lengvai emociškai prisiriša prie savo šeimos, bendruomenės narių ar žmogaus. Pelių patinai pateles vilioja savitomis meilės dainomis, jaunos žiurkytės kikena, kai yra kutenamos. Šie gyvūnai netgi gali demonstruoti empatiją ar altruizmą.“

„Tačiau, nepaisant to, jog šie graužikai lygiai taip pat jaučia skausmą bei kenčia, kaip ir katės, šunys ar triušiai, jie nėra įtraukti į gyvūnų apsaugos aktus, bent kai kurias rūšis truputį apsaugančias nuo kankinimų.“ – teigiama PETA pareiškime. „Kadangi pelių ir žiurkių nesaugo įstatymai, mokslininkai net neprivalo joms suleisti nuskausminamųjų. Pavyzdžiui, prieš eksperimentams naudodami jūrų kiaulytes, mokslininkai privalo įrodyti, jog nėra alternatyvių kelių atlikti bandymus. Taip pat, privalo nuskausminti šiuos gyvūnus. O štai, nužudomų pelių ir žiurkių, mokslininkai net neskaičiuoja. 2009 metų apklausa Newcastle universitete atskleidė, jog vos 20-čiai procentų pelių ir žiurkių po skausmingų ar invazinių procedūrų buvo suteikiami nuskausminamieji.“

Ar galima abejoti eksperimentų nauda?

Dar daugiau kontroversijos į šią temą įnešė 2013 metais atliktas tyrimas, sukėlęs abejones, ar iš tiesų medicininiai bandymai su gyvūnais yra tokie naudingi, kaip įprastai manoma. Mokslininkų konsorciumo išvados skelbiamos žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“

Pranešimo autoriai nurodo, jog jų dėmesį ypač patraukė tai, jog pagal eksperimentus su pelėmis kurti vaistai nuo diabeto, astmos, artrito ir kitų uždegiminių ligų, turėdavo šimtaprocentinį nesėkmių dažnį. Beveik 150-yje klinikinių bandymų pelėms suveikę vaistai žmonėms nepadėdavo.

Pasak pranešimo, skelbiamos išvados neturėtų būti didelė staigmena. Tyrimo autoriai jau daugybę kartų kvestionavo eksperimentus, kuriuose naudotos pelės. Pastarosios jau 120 milijonų metų keliauja kitu evoliucijos keliu, nei žmonės. Jos nuo žmogaus skiriasi savo gyvenimo trukme, imunine sistema, dydžiu, neturi menstruacinių ciklų, serga kitokiomis ligomis, nei žmogus ir t. t.

Kaip teigia gydytojų komiteto už atsakingą mediciną, eksperimentų kontrolės direktorė (angl. Director of Regulatory Testing Issues at the Physicians Committee for Responsible Medicine) Kristie Sullivan, tai visai nestebina: „Apie 90 procentų visų vaistų, išbandytų ant gyvūnų, nepasiekia vaistinių lentynų, arba yra labai greitai iš ten pašalinam."