Jis sako, kad kosmoso tyrimai duoda daug praktinės kasdienės naudos mums visiems. Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centras – tarsi techninė Europos kosmoso širdis. Čia gimsta ir nuo pirmųjų fazių yra vystomos kosmoso misijos, prie kurių prisideda arba kurias įgyvendina Europos kosmoso agentūra.

– Papasakokite, kokią komunikaciją ir kaip vykdote Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centre? Kaip manote, kodėl mokslo komunikacija, ypač – kosmoso, yra svarbu?

– Vadovaujamės dviem pagrindiniais aspektais. Pirmasis yra motyvuoti žmones, ypač jaunus, susidomėti kosmosu ir kosmoso tyrimais. Antrasis – parodyti visam pasauliui, kad kosmoso technologijos duoda daug praktinės kasdienės naudos mums visiems.

Komunikacija svarbi ne tik visuomenei, bet ir mūsų centrui bei visai Europos kosmoso agentūrai, nes priklausome nuo finansinio indėlio daugiausiai iš šalių narių. Svarbu, kad paprasti žmonės žinotų, ką ir kodėl veikiame, o tie, kurie priima valstybinius sprendimus dėl biudžeto, nenustotų investuoti į kosmosą.

Matome, kad kosmoso industrija plečiasi, reikia vis daugiau žmonių, kurie turi mokslinį, techninį, inžinerinį išsilavinimą arba tokio darbo patirties. Yra daug valstybių, kuriose darbo vietų skaičius šioje srityje auga, o darbuotojų nėra. Kol kas neturime idealaus sprendimo, bet kosmosas puikiai motyvuoja jaunus žmones norėti sužinoti daugiau apie mūsų planetą ir Visatą, nes dar labai daug ko nežinome. Svarbu, kad žmonės suprastų – kosmoso tyrimai nėra tik astronautų siuntimas į kosmosą už milžiniškus pinigus, juk tai – mažiausia viso to dalis.

Pavyzdžiui, „Rosettos“ misija mums buvo itin sėkminga visais aspektais. Nuo 2014 metų, kai zondas priartėjo ir nusileido ant kometos, galėjome vykdyti aktyvią komunikaciją, pasakoti misijos istoriją, kalbinti su ja dirbančius žmones. Visuomenės susidomėjimas buvo itin aktyvus, tai mums padėjo pasiekti daug žmonių, kurie galbūt nežinojo, kiek Europa yra pasiekusi kosmoso srityje.

Stengiamės daug dirbti su mokytojais. Mokytojai yra geriausi ambasadoriai: jeigu juos tinkamai informuojame, jie geriausiai perduoda tai, ką išmoko, mokiniams ir jų tėvams.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?

– Na, žinoma, visuomet vyksta diskusijos dėl to, ar verta investuoti į kosmoso tyrimus. Dar daug kam atrodo, kad tiesiog paleidžiame pinigus į orą. Daug dirbame, kad būtų atsakyta į visus klausimus, kylančius visuomenei, kurie pasiekia Europos kosmoso agentūrą.

– Tai dirbate su visuomene, su švietimo sistema, su valdžios institucijomis, o kokius ryšius palaikote su žiniasklaida? Ar daug investuojate į komunikaciją su žurnalistais? Pasitaiko, kad ir žiniasklaidoje paskleidžiamos „antys“ dėl elementarių vertimo klaidų, o žiniasklaida pasitiki didelė dalis visuomenės.

– Mokomės kasdien. Manau, ir žurnalistai mokosi, ypač tie, kurie dirba su mokslu. Išmokome, kad būtina investuoti į ryšius su žiniasklaida, palaikyti ryšius su žurnalistais. Kuo geriau pasiruošiame interviu ar susitikimams su žurnalistais, tuo geresnio rezultato sulaukiame. Tik taip suprasime, ko žurnalistams tikrai reikia. Taigi mūsų atsakomybė yra gerai pasiruošti, kad galėtume suteikti informaciją taip, kad žurnalistai ją suprastų.

Žiniasklaida gali padaryti labai daug. Džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija susidomėjo didžiausiu agentūros centru, ir taip padės transliuoti bendradarbiavimo procesus lietuviams.

– Minėjote, kad komunikacija yra ypač veiksminga, kai kosmoso misijos pavyksta. O ką darote nesėkmės atveju? Juk tada reikia bendrauti ne tik su visuomene, žiniasklaida, bet ir prie nepavykusios misijos dirbančiais mokslininkais, kurie taip pat gali jautriai išgyventi tokį įvykį.

– Sunkiausia yra tada, kai nesėkmė yra matoma, pavyzdžiui, jeigu nepakyla raketa nešėja. Kiekvienam svarbiam įvykiui – ar tai yra raketos paleidimas, ar zondo nutupdymas kažkur – iš anksto paruošiame komunikacijos planą, ką darysime bet kuriuo atveju, t. y. bandome nustatyti visas įmanomas priežastis, kodėl misija gali nepavykti, ką tiksliai darysime. Iš anksto susitariame su žmonėmis, kurie įvykį pakomentuotų, kokią žinutę jie turėtų perduoti ir pan. Laikomės atvirumo principo, t. y. visada bandome paaiškinti, kas įvyko, kodėl įvyko ir kaip problemą spręsime.

Taip pat, žinoma, svarbu ir tinkamai bendrauti tiek su darbuotojais, tiek su misijų partneriais. Labai svarbu, kad jie neprarastų pasitikėjimo, turint omeny, kad kosmosas yra labai rizikingas ir nesėkmė gali įvykti dėl mažiausios smulkmenos. Dažniausiai misijos vykdomos daugybę metų, prie jų dirbantys žmonės į jas investuoja daug laiko. Man tenka bendrauti netgi su jau vyresniais ir patyrusiais mokslininkais, kurie prisipažįsta, kad vis dar jaučia didžiulį stresą kaskart, kai laukia kokio svarbesnio įvyko. Be to, vyresni mokslininkai dar turi jaunų žmonių savo komandoje, kuriems jie yra autoritetas, todėl jiems ypatingai svarbu tinkamai sureaguoti krizės atveju.

Nesakau, kad visada pavyksta idealiai, bet stengiamės mokytis iš savo klaidų. Kai kurie komunikacijos specialistai tvirtina, kad geriausia mokytis iš savo klaidų. Aš tam taip pat pritariu.

– Kokią komunikaciją vykdote su Lietuva? Ar Lietuvos mokslininkai, valdžios institucijos noriai bendradarbiauja?

– Na, Lietuva, kaip šalis, pretenduojanti tapti nare, turi dar kelerius metus pasiruošti visavertei narystei. Galiu pasakyti, kad 2013 m. mūsų ekspertai atliko analizę ir nustatė, kad Lietuva turi tai, ko reikia, kad prisijungtų prie Europos kosmoso agentūros. Norėtume bendrauti daug aktyviau, tačiau komunikacijos planą sudarome tik tada, kai valstybe tampa nare. Anksčiau to padaryti negalime, nes neturime resursų. Todėl mums labai svarbus žiniasklaidos indėlis.