Kam reikėjo „nematomų takų“? Jais lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku. Kūlgrindos vieta būdavo laikoma paslaptyje, todėl už jos išdavimą labai griežtai bausdavo. Nenuostabu – kiek jėgų, laiko  ir žaliavų reikėjo tokio kelio statyboms! Lietuvoje daug rečiau būta ir medgrindų – tai iš storų rąstų sudėlioti keliai per pelkes. O štai kūlgrindos pavadinimas kilo nuo žodžio „kūlis“, kas žemaitiškai reiškia akmenį.

Šiandien drąsuoliai, nesitverdami kailyje ir trokšdami nuotykių, klaidžioja po senuosius fortus ar karo laikų slėptuves, kopia į kalnus. O ar būtų galimybė išbandyti drąsa pereinant pelkę kūlgrinda?

Prie istorijos galite prisiliesti tik „plikuom kuojom“

Surinkti duomenys rodo, kad Lietuvoje buvo daugiau nei 60 kūlgrindų. Viena iš kūlgrindų vis dar yra išlikusi Sietuvoje, Varnių regioniniame parke. Gali būti, jog ji įrengta dar kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu, XIII – XIV amžiuje. Anot archeologo Liudviko Kšivickio Sietuvos kūlgrinda – viena iš slapto kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų. Kelias išgrįstas toks, kad buvę galima važiuoti vežimu!

Varnių regioninio parko direkcijos puslapyje rašoma, jog vietiniai žmonės dar ir dabar prisimena kaip kūlgrinda žmonės iš Požerės važiuodavę į Tverų atlaidus ir atvirkščiai. Važiuojant grindiniu per patį Sietuvos upelį vanduo plaudavęs arkliui šonus, o vežimų sėdynės turėjo būti iškeltos virš vežėčių.

Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis - 180 ir 150 m, plotis 3-4 m.

Ne mažiau paslaptingos ir kūlgrindos apylinkės. Netoli kūlgrindos dešiniajame Sietuvos upelio krante srūvena šaltinis „Milžinų maudykla", kurio dugnas, anot vietos gyventojų grįstas ąžuolų rąstais.

Nuotaikingas regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas yra vienas iš žmonių, vedžiojančių žmones šiais slaptais takais. Jei kada papulsite pas šį gidą, nusiteikite bent kelioms valandoms atsisveikinti su patogiausiais „kedukais“ ar „kroksais“.

L. Šedvilo nuomone, prie istorijos galima prisiliesti tik „plikuom kuojom“. Ir niekaip kitaip.

„Visi basom kuojom tur eit. Neleidžiu eit su jokiais kroksais, jokiais batais. Aš viens čia toks žiaurus – kiti gal ir leidž. Mieščionam sunkiaus tous išeiginius kroksus numaut, visas autobusas nor su sportbačiais eit. Maždaug penkias valandas vedu ekskursij po tous kalnus, tous didžiausius. Ir paskui ant pačia gala mes in tą purvyną įkrentam, būt užsiskanint. Po Medvėgalio, po visko, kad suprastų, kur įlipa. Atrakcij čia, daro bernavakarius visokius, jaunikius skandin čia, ein žmuonės. Nes po to visiems juokinga, išsimozuoj visi, sak: „Kur mes čia papuolėm?“ Bet visi patenkint, nebuva dar nusivylusio“, - vaizdingai apie pramogą pasakoja Linas Šedvilas.

Kūlgrindą įveikė ir premjeras

Kūlgrindos gido teigimu, retais atvejais, kai būna itin karšta, vanduo pelkėse nusenka o purvynai išdžiūva. Tačiau L. Šedvilas įsitikinęs, kad pereiti kūlgrindą galima bet kokiu oru.

„Pernai Kubilių vedžiau dar, tai paskui kiti žmuonės šauk: „Kuodei nepaskandinai?“, sakau - „Kad su apsauginei, neskęst“. Tep juokavom paskui. Tai jei jau premjers perėjo...“, - prisiminė Varnių regioninio parko kultūrologas.

Vyras suskubo pridurti, jog parkas nenorais įsileidžia turistus su „neoplanais“. Iki kūlgrindos vis dar veda žvyrkelis.

„Paskui tie vairuotoj žiūri tokiom akim į mani. Filtrs, filtrs 200 litų kainuoj - šauk. Sakau – gi nesakiau jum važiout čia“, - konfliktus su autobusų vairuotojais prisimena L. Šedvilas.

Purviniems grįžti nebereikia

Kita Varnių regioninio parko kultūrologo taisyklė – per kūlgrindas eiti kuo siauriau, geriausia – vorele vienam paskui kitą. Tokia taisyklė galioja ne tik dėl ekskursantų saugumo, tačiau ir tam, kad kuo mažiau būtų nuniokota pelkių gamta.

„Neleidžiu plačiai eit, laužyt šakų. Visi nuori plačiai eit, apeit, nebrist į tą purvyną. Sakau: jeigu nenuorit susitept, tai velniams čia atėjot?“, - griežtai dėsto gidas.

Pats perėjimas per kūlgrindą nėra mokamas. Kainuoja gido paslaugos, o visa kelionė iki kūlgrindos dažniausiai trunka keletą valandų. Kadangi valanda gido paslaugų kainuoja 25 litus, norintys saugiai pereiti kūlgrindą dažniausiai sumoka maždaug 100 litų už kelias pasivaikščiojimo piliakalniais, miškais ir pelkėmis valandas. Tačiau už tokią sumą vedama visa grupė ekskursantų. 
Ar užsieniečiai pelkėse – tokie pat drąsūs, kaip ir lietuviai?

„Užieniečių mažai labai sulaukiam, pagrindinis dalyks yr, kad žvyrkeliais nieks nevažioj. Aš įr Kubiliui jau sakiau: „Iš tavęs nieko nenuor, tik man asfaltą datiesk iki kūgrindas ten nuo Laukuvas apie 8 kilometrus”. Nes, supranti, jie išlep yr. Su mokykliniais autuobusiukais visi davažiuoj, bet didieji, kur dviejų aukštų – ne“, - pasakojo Varnių regioninio parko atstovas.

Turistinių autobusų vairuotojai gali nusiraminti tik dėl vienos bėdos – parkas laimėjo specialų prizą už vietovės pritaikymą lankymui ir dabar po pelkės netgi galima nusiprausti bei persirengti tam įrengtose kabinose.

„Anksčiau pareidava murzini visi in autuobusus, dabar parein švari. Būdavo, saulėj apdžiūdavo, visi kaip negr parein į tą „Neoplaną“, tai vairuotojs už galvas užsiimdavo“, - prisimena vyras.

Netrūksta „draugiškų“ gyvūnėlių

O ekskursantams drąsos keliaujant per kūlgrindą reikia ne tik todėl, kad neįmanoma pamatyti, kur statai basas kojas.

„Yr visuokių gyvūnėlių – siurbėlių, gyvačių. Visko čia yr. Bet visi gyvūnėliai draugiški“, - tikino parko kultūrologas.

Įdomu tai, kad Sietuvos kūlgrinda, vienintelė, per kurią gali eiti žmonės. L. Šedvilas teigia, jog kitur „juodą darbą“ padarė melioracija – pelkės buvo nusausintos ir kūlgrindos išardytos.

Sietuvos kūlgrinda jau įtraukta į kultūros paveldo sąrašus, taigi liks regioninio parko „rankose“.

„Sauguom, prižiūrim, apšienaujam. Padarėm aikšteles, visi informaciniai stendai yr, - pasakoja Varnių regioninio parko atstovas. - Ir aš viską pasakau – jei žmuonės paskambin, kur tą metalinį strypą esu paslėpęs, gali patys lipt ir pabadyt tuos akmenus. Tik sakau – eikit tuo taku, kas yr išminta. O dėl šiukšlių- na, jei žmuogus su galva yr, tas šiukšles susirenka. Jei be galvuos – paskui aš surenku“.

Kūlgrindas tyrinėjęs istorikas, viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktorius Zenonas Baubonis rašė, jog beveik 40 jų yra susiję būtent su pelkėmis. Likusios (keliolika) ėjo per upelį, ežerą ar balą.

Kūlgrindų Lietuvoje yra ir visiškai paprastų – į pelkę sumestas 50 – 80 centimetrų akmenų ar rąstų sluoksnis, ir itin sudėtingų, kaip Alkupio kūlgrinda. Ji klota iš pušinių rąstų, tada smėlio sluoksnio ir dar dviejų sluoksnių akmenų grindinio.

Kur likusios 60?

Ir nors Lietuvos kultūros vertybių registre šiuo metu užregistruotos 4 kūlgrindos, 3-jų iš jų vietų nežinotų ir patys paveldosaugininkai.

„Jas labai mažai kas yra tyrinėję. Taigi, nors jos registre yra, nuvažiavę į apibrėžtą vietą jų niekaip nesurasite. Bėda ta, kad prie tų kūlgrindų niekas nedirba, neieško, todėl ir neranda. Daugelis kūlgrindų yra išlikę, tiksliai nelokalizuotos. Nėra aiški jų vieta, - apie kūlgrindas GRYNAS.lt žurnalistams pasakojo Z. Baubonis. - Didelė dalis jų jau yra užpelkėjusiose vietovėse po dumblo sluoksniu, durpių sluoksniu. Jų negalima pritaikyti visuomenės naudojimuisi jau vien dėl to.“

Z. Baubonis informaciją apie kūlgrindas surinko iš istorinių šaltinių.

„Yra šiek tiek užkabinę vadinamąją medgrindą Kernavėje, bet kaip vėliau išaiškėjo, tai realiai yra miestelio gatvė grįsta medžiu, lentom. O daugelis jų vis dar nėra surastos. Galėtų paieškoti archeologai“, - svarstė Z. Babonis.

Baigdami palinkėsime išbandyti kūlgrindos kelią, jei dar neišbandėte. O jei neišpasakytai patiks, galėsite atsargiai pamėginti atrasti likusias senąsias Lietuvos kūlgrindas.