Vis dėlto nereikia pamiršti, kad naujųjų technologijų vystymosi rezultatai nepasiekti per kelerius metus ar dešimtmetį. Dar prieš 20 metų prie Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų jau veikė mokslinių tyrimų institutai, kuriuose buvo plėtojamos dirbtinio intelelekto galimybės. Šiandien daugelis ramina save ir kitus teiginiais, kad naujoji technologinė pažanga dar nepasiekė aukštojo meno kūrimo galimybių. Lietuvių kalba mašinos parašomi tekstai toli gražu neprilygsta žmogaus rankomis sukurtųjų. Anglų kalba dirbtinis intelektas geba rašyti jau gana neblogai. Prieš ketverius metus Kauno technologijos universiteto profesorius Saulius Keturakis susitikime su studentais kaip itin reikšmingą faktą minėjo tai, kad vieno didžiausių ir įtakingiausių pasaulio dienraščių „Washington Post“ nemažą dalį tekstų jau tada rašė dirbtinis intelektas, kuris, pasak mokslininko, perima vis daugiau žmogaus kūrybinių galių. Aišku tai, kad žurnalistinį ir viešųjų ryšių verbalinį kūrinį technologija jau tada gebėjo kurti neblogai. Šiuo laiku paaštrėję svarstymai apie dirbtinio intelekto etiką rodo dvi tendencijas: moksliniai pasiekimai tampa vis  prieinamesni visuomenei ir prieita riba, ties kuria visu aštrumu iškyla klausimai dėl to, kaip gyvensime ateityje.

Literatūros ir kitų menų likimas dirbtinio intelekto amžiuje iš tikrųjų buvo nulemtas dar maždaug prieš 30 metų, kai daugelis artefaktų neteko istoriškai tokio įprasto daiktinio, substancialaus pavidalo. Kitaip sakant, virtualybės išradimas, kuris iš tiesų siekia pačią žmonijos filosofinio mąstymo pradžią (klausimai apie apčiuopiamus ir neapčiuopiamus dalykus svarstyti nuo pat seniausių Indijos filosofijos laikų), nulėmė dabartines mūsų būsenas ir problemas.

Laikais, kai knygą galime skaityti ekrane ir tapybos darbą galime kurti mygtukų paspaudimais, o ne rankos potėpiu, svarbiausias tampa tikrumo klausimas – ar tai, ko tradicine prasme iš esmės nėra, iš tiesų yra? Kone visa šiuolaikinė filosofija atsako, kad virtualioji tikrovė yra ne tik reali, bet net hiperreali. Vadinasi, mūsų smegenys ją priima kaip dar tikresnę už daiktus. Taip paaiškėja atsakymai į klausimą, kodėl daugelis žmonių, eksperimentinės apklausos metu paprašyti pasakyti, kuris meno darbas jiems daro didesnį įspūdį: sukurtas žmogaus ar dirbtinio intelekto – atsako, kad technika kuria daug paveikiau.

Esminis poslinkis dirbtinio intelekto svarstybose įvyko labiausiai dėl to, kad neįmanoma paneigti, jog žmogus yra daugiau nei vien tik jo kūnas. Esama neapčiuopiamos sielos. Nesame laukinės tautos atstovai, todėl nėra ko baimintis, kad dirbtinis intelektas atims sielą visai taip, kaip indėnų ar afrikiečių gentys kadaise tikėjo, kad fotoaparato veikimas –  sielos vagystė. Tačiau dirbtinis intelektas pavojingas ne tuo, kad neva atims sielą, o tuo, kad jis ją mėgdžioja. Mašina apsimeta turinti sielą, kuri kol kas labai stipriai paklūsta verslo ir reklamos retorikai. Dar vienas lūžis gali įvykti tuomet, kai žmogus supras, kad jei jo siela nereikalinga pasauliui ir kitiems žmonėms, tai jokios sielos nebereikia, ji tampa lyg trukdantis atributas. Dar daugiau – jei planeta ir toliau taip sparčiai komercializuosis, visas dvasingumas gali būti perkeltas į prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo procesą, kuriame siela ir moralė netgi kenkia, o ne tik nepadeda.

Klasikinis menas ir jo suvokimas nuo seno buvo siejamas su juslėmis. Regėjimu žmogus pajunta didžiulį tapybos, fotografijos ir kitų vizualiųjų menų poveikį. Romano ar apsakymo raides taip pat skaitome akimis. Muzikai suprasti būtina klausa. Dirbtinis intelektas, skirtingai nei medijų teoretiko Marshallo McLuhano gyvenimo laikotarpiu, XX a. antrojoje pusėje, jau nėra vien tik atskirų žmogaus organų tęsinys. Kaip prieš kelis tūkstantmečius išrastas ratas daugybę amžių pavaduoja žmogaus kojas, taip dirbtinis intelektas kėsinasi atstoti visą centrinę nervų sistemą, kurios pagrindas yra jutimų sistema. Mašinos akivaizdoje mums netrukus gali nebereikėti nei autentiško regėjimo, nei unikalios klausos – technologija kuria standartą, kurį valdyti galima jau ne darant įtaką meno kūrinio formoms, o tik užduodant raktažodžius ir nusakant bendresnę idėją. Meno kūrinys, kaip niuansuota tikrovė, tiesiog nebetenka savo prasmės.

Pagrindinis dirbtinio intelekto ir žmogaus sukurto meno santykio klausimas slypi singuliarumo ir kopijavimo konkurencijoje. Akivaizdu, kad kiekvienas esame nepakartojama būtybė, tačiau technologija kuria iliuziją, kad įmanoma ne tik meno kūrinio, bet ir žmogaus absoliuti kopija, standartas, šablonas, kuriam ateityje turėtume paklusti. Šiandien pasakyti, ar dirbtinis intelektas bus individualizuotas iki kiekvieno žmogaus asmenybės vienetinio pobūdžio, dar neįmanoma. Jei mokslas ir toliau progresuos taip stipriai, kaip iki šiol, tampa įmanoma nedrąsiai prognozuoti tokią ateitį, kurioje meno kūrinį – romaną, tapybos darbą ar simfoniją ir kitus artefaktus – technologija gebės generuoti labai įdomiai ir daug tobuliau nei dabar. Tačiau vieno epiteto tokiam menui taikyti vis dėlto turbūt neteks – toks kūrinys niekada nebus nepakartojamas. Mūsų dienas pasiekusi meno istorija yra ne kas kita, o pasakojimai apie būtent tokius šedevrus, kuriems nepakaktų tikslios užklausos ir komandos. Tai žmogaus sielos, jo rankų ir neįmanomo pamėgdžioti gyvenimo kūrinija, kuri, norisi tikėti, dar gali būti tęsiama, o ne vien virsti vadovėliuose aprašyta negrįžtama praeitimi. Kūryba – ne tik skaitomi, rašomi, klausomi ir žiūrimi kūriniai, bet ir jų kūrybinis procesas, kurį juk išties užbaigia ne menininkas, o jo darbus interpretuojanti ir vertinanti publika, kuri kritikuoja ne užklausas dirbtiniam intelektui, o estetiką.