Jos taip pat pagrindžia teoriją, kad didžiuliai potvyniai prieš 3,4 mlrd. metų užliejo Marso šiaurines lygumas, paversdamas jas dideliu vandenynu, sako studijos autoriai.

Kai kurie mokslininkai ginčijo tą prielaidą, argumentuodami, kad tos seniai išnykusios jūros numanoma kranto linija yra labai vingiuota ir nelygi, nepanaši į reljefą, būdingą vandenynų pakraščiams.

„Mūsų atradimai suderina vandenyno hipotezes su gluminančiu faktu, kad nėra kranto linijos, nusidriekusios vienodame lygmenyje“, – naujienų agentūrai sakė pagrindinė studijos autorius Alexis Rodriguezas (Aleksis Rodrigesas), dirbantis Planetologijos institute, įsikūrusiame Tusono mieste Arizonos valstijoje.

Per šimtus milijonų metų tame regione tikriausiai smogė dešimtys megacunamių, bet straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature's Scientific Reports“, dėmesys buvo sutelktas tik į du iš jų, įvykusius per kelių milijonų metų laikotarpį.

Pirmasis nubloškė riedulių ir nuolaužų dešimtis arba net šimtus kilometrų į sausumą. Antrasis įvyko daug šaltesnio klimato laikotarpiu, nusviesdamas didžiules ledo lytis.

A.Rodriguezas ir jo komanda nustatė, kad tuos cunamius sukėlė asteroidai, kurie krisdami išmušė du maždaug 30 km skersmens kraterius.

Milžiniškų bangų vidutinis aukštis tikriausiai buvo apie 50 metrų, bet jos tikriausiai iškilo iki 120 metrų ir prilygo 30 aukštų pastatui, pasiekusios pakrantę ir nusiritusios į sausumą.

Kiekviena iš tų bangų užliejo teritoriją, kurios plotas prilygsta Prancūzijai ir Vokietijai kartu sudėjus, o vėliau vanduo vėl nutekėjo į pirmykštę Marso jūrą.

Joks kitas žinomas procesas negali paaiškinti atrastų darinių susiformavimo, sakė A.Rodriguezas.

„Mūsų sukartografuoti nuosėdų dariniai būdinti aukštyn kylantiems srautams“, kurie buvo pakankamai stiprūs, kad nublokštų riedulius šimtus kilometrų, mokslininkas aiškino savo elektroniniame laiške.