2004 m. N. Harbissonui į kaukolę implantuota antena. Nuo gimimo monochromatizmu sergančiam menininkui tai – tarsi tam tikras spalvų jutiklis, kuris fiksuoja šviesos dažnius, o tada siunčia juos į mikroschemą jo galvoje. Mikroschema vibruoja, priklausomai nuo spalvos dažnio. „Mano vidinėje ausyje šios vibracijos tampa garsu. Taigi girdžiu skirtingas natas. Vienas iš pagrindinių privalumų yra tai, kad antena fiksuoja daug daugiau, negu mato akys: nuo infraraudonųjų iki ultravioletinių spindulių. Taigi galiu pajausti daugiau spalvų. Kitas implantas leidžia prisijungti prie interneto. Žmonės gali į mano galvą atsiųsti spalvų. Taip pat galiu prisijungti prie palydovo ir pajausti kosmoso spalvas“, – aiškina menininkas.

N. Harbissonas pasakoja, kad, tapęs kiborgu, pirmiausiai turėjo išmokti ignoruoti žmones. „Pavyzdžiui, kai kas nors šaukia mane gatvėje, tiesiog apsimetu, kad negirdžiu. Kitu atveju su nepažįstamais žmonėmis kalbėčiau kas 10 minučių. Tai taptų nepakeliama“, – konferencijoje „Login“ pasakoja N. Harbissonas ir priduria, kad tikisi, jog 2020 m. žmonės jau bus pripratę prie tokių, kurie technologijomis išplėtė savo pojūčių ribas, kitaip sakant – prie kiborgų.

„Ateityje žmogus ir technologijos bus kaip vienis. Šiuo metu planuoju įsiimplantuoti dar vieną įrenginį, kuris padės man kitaip suvokti laiką. Galėsiu visiškai kontroliuoti savo laiko suvokimą. Valandas jausiu dėl skleidžiamos šilumos tam tikrose galvos vietose. Jeigu tai taps mano biologiniu laikrodžiu, galėsiu keliauti laiku“, – teigia N. Harbissonas.

N. Harbissonas LRT.lt pasakoja, kad pradžioje buvo sunku priprasti prie naujų pojūčių. „Gerai tai, kad girdžiu ne per savo ausis, o per anteną, taigi tai niekaip netrukdo mano „žmogiškiesiems“ pojūčiams“, – teigia N. Harbissonas.

Kitas kiborgo tikslas – kraujagyslėje įstatyti turbiną, kuri aprūpintų anteną energija. „Dabar naudoju magnetų sistemą, kurią turiu keisti kas du mėnesius. Tačiau jau netrukus energiją išgausiu natūraliai. Tai – kiekvieno kiborgo tikslas“, – tikina jis.

N. Harbissonas taip pat yra aktyvus kovotojas už kiborgų teises. Kartu su kolegomis įkūręs „Cyborg foundation“ ir „Cyborg nest“, menininkas tikina, kad siekia, jog kiekvienas kiborgas galėtų gauti tos šalies pilietybę, kurioje pagaminti jo organai. „Mano antena pagaminta Švedijoje, todėl siekiu gauti Švedijos pilietybę“, – teigia N. Harbissonas.

– Kas nutiktų, jeigu Jūsų antena sugestų?

– Man būtų atliekama operacija: sugedusi antena tiesiog būtų pakeista į naują. Tačiau nieko panašaus dar nėra nutikę.

– Kaip suradote specialistų, kurie sutiko Jums į kaukolę implantuoti anteną?

– Pirmiausiai apsilankiau pas plastikos chirurgus. Tačiau jie negalėjo padaryti to, ko man reikėjo. Plastiniai chirurgai implantus siuva po oda, o ne po ar į kaulus. Tuomet nuėjau į vieną ligoninę pasikalbėti su ten dirbančiais chirurgais. Jie, žinoma, nesutiko, nes, pasak jų, tai – neetiška. Per tą susitikimą man vienas žmogus pasakė, kad žino daktarą, kuris galbūt sutiktų tai padaryti. Neatskleisiu, kas tas chirurgas, bet jis ir atliko operaciją.

Tai nebuvo lengva. Tačiau greitai bus lengviau. Kiborgai dabar patiria tai, ką transseksualai patirdavo 1950–1960 metais. Tuomet daugelis chirurgų nesutikdavo daryti operacijų, dažniausiai – dėl etinių įsitikinimų. Žmonės iš JAV vykdavo į Daniją, nes ten buvo gydytojas, kuris atlikdavo lyties keitimo operacijas.

– Ar tokios operacijos yra brangios?

– Nelabai. Beveik tiek, kiek danties implantai. Tik mano atveju įstatė ne dantį, o anteną. Panaši sistema ir panašios kainos.

– Sulyginote kiborgų ir lyties keitimo operacijas. Norint keisti lytį, dažnai konsultuoja psichologai, kurie nustato, ar žmogus yra psichologiškai įgalus priimti tokį sprendimą. Ar, norint tapti kiborgu, būtina konsultuotis su psichologais?

– Ne, man nereikėjo. Sulaukiu laiškų iš žmonių, kurie save vadina kiborgais. Jie žiūri į veidrodį, nemato kibernetikos, todėl jaučia, tarsi jų kūnas nesutampa su jų suvokimu. Taip, tai labai panašu į tai, ką jaučia žmonės, pasiryžtantys keisti lytį. Ir aš juos suprantu.

Manau, kad psichologai galėtų nesunkiai nustatyti, ar žmogus, norintis tapti kiborgu, yra įgalus priimti sprendimą tapti tuo, kuo jis nori.

Deja, tokie žmonės dažnai nekalba apie savo norą tapti kiborgais, yra užsidarę. Sulaukiu vis daugiau ir daugiau laiškų iš paauglių. Mūsų bendruomenė plečiasi. Kai kurie žmonės jaučiasi, kad priklauso kitai rūšiai, kad nori išplėsti savo jusles.

– Teigiate, kad tikitės, jog ateityje žmogus ir technologijos taps vieniu. Ar manote, kad tai – neišvengiamybė? Ar visgi turėsime pasirinkimo teisę?

– Turime du pasirinkimus. Leisti technologijoms tobulėti atskirai nuo mūsų, bet anksčiau ar vėliau jos taps protingesnėmis už mus, galės mus užkariauti. Arba galime susijungti su technologijomis ir to išvengti. Jeigu patys tapsime technologijomis, tobulėsime kartu su jomis. Manau, kad pastarasis pasirinkimas būtų protingiausias.

– Tarkime, noriu tapti kiborgu. Nuo reikia pradėti?

– Pirmiausiai, turėtum apsispręsti, kokį pojūtį nori išplėsti, kokią realybę nori suvokti. Žmogus negali pajausti tiek daug dalykų... Taigi yra daug pasirinkimų. Jeigu nežinai, nuo ko pradėti, pažvelk į gamtą, kitus gyvūnus. Kokius pojūčius jie turi? Kaip jie suvokia pasaulį? Surasi pojūčius, kurie tau kels didesnį susidomėjimą negu kiti. Tada reikės susikurti naują organą, kuris suteiks reikiamą pojūtį, surasti, kas jį pagamintų ir implantuotų.

Patarčiau naująjį organą laikinai panešioti ne visą laiką, jeigu įmanoma. Tam, kad priprastų smegenys. Kai taip atsitiks, galima atlikti operaciją.

– Taigi tai šiek tiek panašų į tatuiruotę. Pirmiausiai reikia nuspręsti, kur ir ką nori pasidaryti?

– Taip, tikrai. Manau, tatuiruočių salonuose greitai jau bus galima įsiimplantuoti prietaisus, suteikiančius naujas jusles, o ne tik išsipiešti odą. Galėsite ne visam laikui modifikuoti odą, o protą. Čia yra visa ko esmė. Mano tikslas niekada nebuvo pakeisti kūno, norėjau pakeisti suvokimą. Antena – tik to priemonė.

– Pakeisti protą, suvokimą – turbūt pats sudėtingiausias dalykas.

– Taip, tai užtrunka. Tapti kiborgu nėra tiesiog pasidaryti operaciją. Tai yra ilgas pasikeitimo procesas. Smegenys gali priimti naujus pojūčius, bet gali juos ir atmesti.

– Kiek laiko Jums užtruko priprasti prie naujojo savęs?

– Man tai buvo gana natūralu ir paprasta. Nuo 11 metų labai domėjausi spalvų pajautimu. Kai supratau, kad man gali padėti technologijos, žinojau, kad to noriu.

– Ar tikite dievu?

– Nežinau. Sutinku, kad mes tikrai daug ko nežinome. Esu labai atviras. Jeigu dievas egzistuoja, jis yra ne „danguje“, o kosmose. Kosmosas mums yra viena didžiausių paslapčių. Vis dar nežinome, kas ten slypi. Kosmose ateityje tikrai atrasime įdomių dalykų. Jeigu ir yra kažkas panašaus į dievą, tai rasime kosmose. Nesu religingas, bet tokiu konceptu tikėčiau.