Pirmą kartą sudarytas erdvėlapis atskleidžia, kokią poziciją užima mūsų galaktika Visatos perspektyvoje.

Tarsi plunksnos plaukeliai išsidėsčiusios galaktikos kartu su Paukščių Taku sudaro milžinišką superspiečių pavadinimu – „Laniakėja“ (ang. Laniakea). Jis buvo atrastas, sudarius 3D erdvėlapį. Jo kūrėjai teigia, kad šis superspiečius gali būti didesnės struktūros dalis, kuri vis dar nėra galutinai apibrėžta.

„Mes gyvename tarsi kosminiame tinkle, kur galaktikos yra sujungtos ūseliais, vienas nuo kito atskirtais milžiniškų ertmių“ – teigia Havajų universiteto astronomas ir šio tyrimo vadovas Brent Tully.

Galaktikos struktūros kosminėje erdvėje

Galaktikos nėra išsidėsčiusios atsitiktinai visoje Visatoje – jos sudaro grupes. Vienoje iš jų – Vietinėje grupėje yra ir mūsų Paukščių takas bei dešimtys kitų galaktikų. Savo ruožtu, šios grupės yra dalis masyvesnių grupių, o visos jos sujungtos į gijas. Žinomos kaip superspiečiai, milžiniškos struktūros sutankėja centrinėje dalyje ir suformuoja plunksnos formos darinius.

Milžiniškų struktūrų, sudarančių visatą, ribos dažnai yra labai neaiškios. Siekiant geriau apibrėžti šiuos darinius, astronomai pasitelkė didžiausią istorijoje galaktikų judėjimo katalogą „Cosmicflows-2“. Taip jie galėjo ne tik atsižvelgti į struktūrų pasiskirstymą, tačiau ir į galaktikų greičius.

Laniakėja – mūsų namai Visatoje

Tully bei jo kolegų sukurtas 3D erdvėlapis rodo, kad Paukščių Tako galaktika „įsitaisiusi“ Laniakėjos Superspiečiaus pakraštyje. Šis superspiečius yra apie 520 mln šviesmečių pločio, jį sudaro virš 100 000 galaktikų, o jų bendra masė yra 100 mln mlrd kartų didesnė nei mūsų Saulės.

Laniakėjos vardas buvo pasiūlytas Havajiečių kalbos mokytojo Nawa'a Napoleon. Jis dėsto vietiniame koledže ir mano, kad šiuo vardu pavadinus superspiečių, būtų deramai pagerbti polineziečių jūrininkai, kurie panaudoję savo astronomines žinias, gali įveikti ilgus maršrutus visame Ramiajame vandenyne.

Šis superspiečius taip pat apima Mergelės bei Kentauro-Hidros spiečius. Nauji duomenys padės suprasti šių išskirtinių spiečių vaidmenį mūsų kosminiame „regione“. Kuo jos išsiskiria? Visos galaktikos juda į vidinę pusę, tarsi vanduo tekantis trumpiausiu slėnio keliu žemyn, o Kentauro-Hidros spiečius veikia lyg didelis plokščiadugnis gravitacinis slėnis su traukos sfera, nusitęsusia per visą Laniakėjos Superspiečių. Kodėl taip yra, astronomai negali paaiškinto jau 30 metų.

Tully pažymi, kad Laniakėja galėtų būti ir dar didesnės struktūros dalis: „Tikriausiai reikia išmatuoti ir trečią atstumo veiksnį, kuris padėtų paaiškinti mūsų judėjimą, – aiškina Tully, – galimas daiktas, kad mes esame kažko didesnio dalis. Ir mes tai traktuojame, kaip labai realią galimybę“.