Iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo-Vilfredo Voiničiaus vardu pavadinta knyga yra nedidelio dydžio (23.5 x 16.2 cm), apie 240 pergamentinių puslapių apimties.

Ši knyga parašyta kalba, kurios nesugebėjo iššifruoti net geriausi pasaulio šifruotojai. Beveik kiekviename puslapyje galima rasti mokslinių botaninių piešinių, nupieštų žalia, ruda, geltona, mėlyna, raudona spalvomis.

Mančesterio universiteto mokslininkas Marcelo Montemurro ir Argentinos Balseiro instituto profesorius Damianas Zanette teigia Voiničiaus rankraštyje atradę lingvistines struktūras. Tai gali reikšti, jog paslaptinga kalba parašytas tekstas visgi turi prasmę.

Vilfredas Voiničius šią knygą turėjo nuo 1912 metų iki savo mirties 1930 metais.  Tačiau rankraščio nuosavybė gali būti atsekta iki 17 amžiaus. O anglies datavimo metodas nurodo, jog knyga parašyta 15 amžiaus antrojoje pusėje.

Žinoma, jog iki V. Voiničiaus, knyga priklausė Vokietijos imperatoriui Rudolfui II (1576-1612), kuris ją nusipirko už 600 auksinių dukatų.  Panašu, jog imperatorius rankraštį įsigijo iš anglų astronomo Johno Dee (1527-1608). Žinoma, jog pastarasis turėjo ne vieną gamtininko ir alchemiko Rogerio Bacono rankraštį. Manoma, jog ir Voiničiaus knyga galėjo būti būtent R. Bacono kūrinys.

Knygos tekstas parašytas iš kairės į dešinę. Ilgesnės teksto sekcijos padalintos į paragrafus. Tekstą sudaro 170 tūkstančių simbolių, atskirtų nedideliais tarpeliais. Tekstas sudarytas iš 20–30 skirtingų simbolių abėcėlės, neskaitant kelių retų ženklų, tekste pasikartojančių 1–2 kartus.

Ankstesni rankraščio tyrinėjimai leido manyti, jog tai tėra apgavystė, mistifikacija, o tekstas neturi jokios logiškos prasmės. Tačiau naujas tyrimas leidžia tuo abejoti.

„Mes atradome semantinius tinklus, kurie parodė, jog žodžiai sakiniuose naudojami pagal panašias struktūras. Tą patį galime matyti ir tikrose kalbose.“ – pasakojo M. Montemurro. „Nepanašu, jog šios savybės galėjo būti tyčia įkomponuotos, siekiant apgavystę padaryti dar labiau įtikinama. Kai knyga buvo rašyta, didžioji dalis akademinių žinių, reikalingų suvokti šias struktūras, dar net neegzistavo.“

M. Montemurras ir jo kolegos teigia, jog apgavystės hipotezė niekaip negalėtų paaiškinti šių struktūrų egzistavimo.

„Mes palyginome pačių informatyviausių teksto žodžių naudojimą ir atradome, jog jie įvairiuose sakiniuose naudojami panašia struktūra, prie panašią prasmę turinčių iliustracijų. Taip pat, panašūs žodžiai turi bendrus morfologinius modelius, naudojant priešdėlius ar priesagas. Pagal tai galima spręsti, jog teksto morfologija stipriai siejasi su semantika. Toks raštas primena senovės egiptiečių hieroglifus, kuomet žodžių prasmės tiesiogiai siejasi su grafine jų išraiška.“ – aiškino M. Monemurras.

„Nuo šiol, teigiantieji, jog rankraštis tėra tik apgavystė, pirmiausia privalės atmesti mūsų atrastą sudėtingą teksto struktūrą. Kol kas tai nebuvo padaryta.“ – M. Montemurras teigė BBC.