Liepos viduryje NASA erdvėlaivis per beveik dešimtmetį tunkantį skrydį jau bus nukeliavęs maždaug 5 mlrd. kilometrų ir 12 500 km atstumu praskries pro Plutoną, bene paslaptingiausią nykštukinę planetą. Mažas šaltas ir neįtikėtinai tolimas Plutonas nuo seno šykščiai saugojo savo paslaptis, tačiau žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje apžvelgiama ne tik „New Horizons“ kelionė, jau atskleistos Plutono paslaptys, bet ir mokslininkų prognozės, ką jie tikisi išvysti liepos 14-ąją.

2006 m. iš Floridos paleistas erdvėlaivis nuskriejo per Saulės sistemą kasdien vidutiniškai įveikdamas beveik 1,6 mln. km. Po kiek daugiau nei metų jis pasiekė Jupiterį ir, pasinaudojęs planetos milžinės gravitacijos jėga greičiui padidinti, sutaupė beveik ketverius kelionės metus. Tačiau „New Horizons“ prireikė dar aštuonerių metų pasiekti Plutoną, skriejantį vidutiniškai 40 kartų toliau nuo Saulės nei Žemė.

„Jei viskas pavyks, trumpas artimas „New Horizons“ ir Plutono kontaktas suteiks informacijos apie paskutinį dar neištyrinėtą klasikinės Saulės sistemos pasaulį. Mokslininkai tikisi pagaliau išvysti tik 1930 m. atrasto Plutono bei didžiausio jo palydovo Charono paviršius. Jie nutuokia, ko galima tikėtis, bet užtikrintai galima pasakyti tik tai, kad Plutonas pažers siurprizų“, – rašoma „National Geographic Lietuva“ publikuojame straipsnyje.

Nors Plutonas nebelaikomas planeta (2006 metais jis pervadintas į nykštukinę planetą), toks jis ne vienintelis. Tūkstančiai panašių dangaus kūnų sudaro Koiperio juostą – neaprėpiamą nuolaužų žiedą už Neptūno orbitos, kuriame yra daugybė kometų ir apledijusių nykštukių.  Ankstyvųjų Saulės sistemos vystymosi etapų pėdsakų Žemėje seniai nebeliko, bet jų galima išvysti šiuose 4,6 mlrd. metų senumo luituose.

„Mokslininkai tikisi, kad krateriai Plutono ir Charono paviršiuose padės geriau suprasti, iš kokių objektų susideda Koiperio juosta, ir atkurti jos raidą. Šiuos matavimus atlikti sunku, bet jie būtini siekiant patikrinti idėjas, kaip didžiųjų planetų migracija formavo Saulės sistemą ankstyvaisiais jos etapais.

Surinka informacija apie nykštukinę planetą taip pat gali suteikti mokslininkams galimybę pažvelgti į procesus, suformavusius Žemę. Kadaise mūsų ką tik užgimusį pasaulį gaubė dujinis vandenilio ir helio apvalkalas. Per milijonus metų tą atmosfera ištrūko į kosminę erdvę, o Plutonas yra vienintelė vieta Saulės sistemoje, kur šį procesą galima pamatyti šiandien, nors šios planetos atmosferą sudaro azotas. Mokslininkai taip pat mano, kad Plutono palydovas Charonas susiformavo po didžiulio susidūrimo, panašaus į tą, dėl kurio atsirado mūsų Mėnulis“, – mokslininkų viltis atskleidžia „National Geographic Lietuva“.

Likus mažiau nei kelioms savaitėms iki priartėjant prie Plutono, mokslininkai atidžiai analizuoja naujausias „New Horizons“ nuotraukas ir ieško bet kokių judančių taškų, kurie išduotų kokį nors nematytą dulkes skleidžiantį palydovą, galintį nepataisomai sugadinti erdvėlaivį. Tam atvejui, jei kelyje pasitaikytų pavojų, mokslininkai parengė kelias kitas galimas trajektorijas per Plutono sistemą. Perskriejęs ją sėkmingai, erdvėlaivis „New Horizons“ keliaus toliau, Koiperio juostos link.