Labiau gerbė sovietmečiu

Carinės Rusijos admirolas, keliautojas ir Arkties tyrinėtojas F.Vrangelis (1796–1870) didesnio estų dėmesio sulaukė tik sovietmečiu. Prisiminta jo tarnyba laivyne Taline, Tartu universitete studijuota astronomija, fizika, mineralogija. Po tarnybos Sankt Peterburge jis apsigyveno dvare Roelos miestelyje šiaurės rytų Estijoje. Palaidotas Viru Jagupio parapijos kapinėse.

1996–1997 m. Tartu universiteto istorijos ir Estijos jūrų muziejuose rengtos mokslinės konferencijos ir paroda, skirtos F.Vrangelio 200-osioms gimimo metinėms.

Jubiliejiniai renginiai vyko Roeloje, Viru Jagupio parapijos bažnyčioje, kapinėse.

Roelos vidurinė mokykla pradėjo žygius, kad jai būtų suteiktas F.Vrangelio vardas. 2000 m. gegužę prie naujo mokyklos pastato iškilmingai pritvirtinta jo vardinė lentelė.

Dabar Roelos bendruomenės dėmesys čia paskutines dienas praleidusiam baronui sumažėjo. Jį primena tik jūrinis inkaras miesto parke.

Gimtinė: F.Vrangelio namai Roeloje Estijoje. (Interneto nuotr.)

Lennartas Meris, tada dar ne šalies prezidentas, o tik populiarus sovietinės Estijos literatas, knygoje „Šiaurės pašvaistės vartai“ (1974 m.) atidavė duoklę F.Vrangelio asmenybei, jo žygiams. Jis nesusilaikė ir nuo sarkastiškų pastebėjimų. Pasirodo, 1970 m., minint šimtąsias F.Vrangelio mirties metines, šventės organizatoriai admirolo portreto vietą, kur jo krūtinę puošė daugybė carinių ordinų, pridengė raudona juosta. Anot L.Merio, barono F.Vrangelio biografijoje buvo ne tik dvi kelionės aplink pasaulį ir ekspedicijos Arkties jūrose, bet ir Rusijos karinio laivyno ministro postas.

Pasirinko jūrą

F.Vrangelis gimė kilmingoje, bet nusigyvenusioje 7 vaikų Baltijos vokiečių šeimoje. Artilerijos majoras Peteris von Vrangelis ir jo žmona Dorotėja išsiuntė Ferdinandą pas gimines į dvarą pie-tryčių Estijoje. Kartą čia apsilankė žymus jūrininkas Adamas von Krusensternas. Jo pasakojimas apie nuostabias keliones jūromis ir vandenynais nustebino berniuką. Vaikystės įspūdis nulėmė jo gyvenimą.

Mirus tėvams, dešimtmetis berniukas, buvo išsiųstas į Jūrų kadetų korpusą Sankt Peterburge. Čia jis susidraugavo su Friedrichu von Liutke ir prancūzų kilmės Piotru Anžu, kurie vėliau taip pat tapo Arkties tyrinėtojais ir admirolais. Būdami vieni geriausių kadetų korpuso auklėtinių, baigę mokslus jie iš karto buvo pakelti į mičmanus, jaunesniuosius karinio laivyno karininkus.

Įžymybė: Estijoje gyvenęs baronas ir keliautojas F.Vrangelis. (Interneto nuotr.)

Pirmuosius dvejus tarnybos metus F.Vrangelis ir P.Anžu praleido Revelyje (dabar Talinas). Nors abu buvo kilę iš kilmingų šeimų, tačiau gyveno skurdžiai išsinuomotame bute miesto pakraštyje. Trūko pinigų, todėl kiekvieną dieną valgydavo jiems patarnaujančio seno jūreivio verdamą kopūstynę ir košę. Net arbata atsirasdavo ant stalo tik tada, kai užklysdavo koks svečias.

Matyt, nuo tų laikų F.Vrangelis nekentė skurdo – bet kokioje situacijoje, pavojingose jūrų kelionėse, lankydamasis imperatoriškuose rūmuose ar gyvendamas dvarelyje Estijos užkampyje, visada išlikdavo baronu.

Aplink pasaulį

Lemtingas posūkis F.Vrangelio gyvenime įvyko sulaukus 20 metų. Tuomet jis sužinojo, kad garsus jūrų keliautojas Vasilijus Golovninas rengia dar vieną kelionę aplink pasaulį su naujai pastatytu kariniu šliupu „Kamčatka“. Jaunas jūrų karininkas slapta paliko laivą, kuriame tarnavo, ir išvyko į Sankt Peterburgą. Susirado V.Golovniną ir dideliomis pastangomis sugebėjo įkalbėti priimti jį į kelionę.

Relikvija: Vrangelių šeimos herbas. (Interneto nuotr.)

Trijų stiebų, beveik 40 m ilgio šliupas „Kamčatka“ su 130 įgulos narių 1817 m. rugpjūčio 26 d. pakėlė bures ir iš Kronštato išplaukė į tolimą kelionę. Laivas turėjo pristatyti įvairią jūrinę ir karinę techniką į Ochotsko jūros uostus, kurių neįmanoma pasiekti žemės keliu.

Kelionė F.Vrangeliui buvo puiki jūrinė praktika ir jūreiviško gyvenimo mokykla. Su laivu „Kamčatka“ jis pabuvojo Britanijos Portsmute, Brazilijos Rio de Žaneire, Peru Kaljao, aplenkė Horno kyšulį ir aplankė Rusijos gyvenvietes Šiaurės Amerikoje. Grįždama namo, rusų įgula Sandvičo salose susitiko su vyrais, mačiusiais Jameso Cooko žūtį. „Kamčatka“ buvo užsukusi į Marianų ir Filipinų salas, lankėsi Šv. Elenos saloje, kur kalėjo ir mirė Napoleonas. Paskutinis sustojimas prieš baigiant kelionę – Danijos sostinė Kopenhaga. Kelionėje mičmanas F.Vrangelis naudojosi proga pagilinti navigacijos, jūrinės astronomijos ir gamtos mokslų žinias. Jo dispozicijoje buvo laivo vado V.Golovnino biblioteka.

Po dvejų metų ir dešimties dienų grįžęs į Rusiją, F.Vrangelis buvo pakeltas į leitenantus ir apdovanotas trečio laipsnio Šv. Anos ordinu.

Šiaurės ekspedicija

Tapęs leitenantu, F.Vrangelis turėjo geresnes, nei anksčiau tarnaudamas Revelyje, karjeros augimo perspektyvas. Jo atkaklumas, kruopštumas ir žinių troškimas padarė gerą įspūdį V.Golovninui ir tai paskatino jį rekomenduoti 22 metų F.Vrangelį būsimos Arkties ekspedicijos vadovu.

Amžinybė: F.Vrangelio ir jo žmonos kapas Estijos Viru-Jaagupi kapinėse. (Interneto nuotr.)

1850 m. gegužę išvykęs į ekspediciją, F.Vrangelis ketverius metus praleido Tolimojoje Šiaurėje, tyrinėdamas pakrantes nuo Kolymos upės iki Koliuchino įlankos Čiukčių jūroje. Čia jis surinko daug vertingos informacijos apie šio regiono gamtą, klimatą ir vietinius gyventojus. Svarbiausias atradimas – Arkties vandenynas ne visada būna užšalęs. Tai reiškė galimybę laivams plaukioti šiauriniu maršrutu – būsimuoju Šiaurės jūrų keliu.

Grįžęs į Sankt Peterburgą, F.Vrangelis gavo pasiūlymą tapti transportinio laivo „Krotkij“, kuris turėjo nugabenti įvairius krovinius į Kamčatką, kapitonu. Ši kelionė užtruko 2 metus.

Į postą tik po vedybų

Labai greitai F.Vrangelio gyvenimas tapo neatsiejamas nuo Rusijos valdų Šiaurės Amerikoje. 1829 m.

jis buvo paskirtas Rusijos gyvenviečių dabartinėje Aliaskoje valdytoju.

Galėjo juo ir netapti, nes buvo iškelta sąlyga, kad gubernatorius į paskyrimo vietą turi atvykti kartu su žmona.

Atminimas: Estijos Roela parke jūrinis inkaras primena, kad čia paskutinius gyvenimo metus leido Arkties tyrinėtojas Ferdinandas Vrangelis. (Interneto nuotr.)

Kristaus amžiaus sulaukęs F.Vrangelis vis dar buvo viengungis, todėl turėjo nedelsdamas susirasti žmoną. Pasak amžininkų, kartą, sėdėdamas vienoje Revelio kavinių, F.Vrangelis pamatė pro šalį einančias tris gražias merginas. Viena jų jūrų keliautojui iš karto krito į akį. Jis greitai išsiaiškino, kad tai buvo 19-metė Elizabetė, prancūzų kilmės barono Vilhelmo de Rossillono duktė.

Netrukus per pažįstamus jis buvo pristatytas kilmingai šeimai. Elizabetė iš prigimties buvo smalsi,  didvyriška, romantiška. Po dviejų savaičių F.Vrangelis jai pasipiršo, dar po dviejų įvyko vedybos, o dar po dviejų abu išvyko į Šiaurės Ameriką.

Vestuvinė kelionė per visą Sibirą, nes laivas jų laukė Ochotske, truko pusantrų metų. Per tą laiką šeima susilaukė dukters Marijos.

Aliaskoje F.Vrangelis rūpinosi kailių prekyba, ūkiniais reikalais, nuodugniai ištyrė Rusijos teritorijas Aliaskos šiaurės vakarų pakrantėse, įkūrė observatoriją Novo Archangelsko (dabar Sitka) miestelyje. Elizabetė mokė vietinių gyventojų vaikus, užsiėmė labdara, bandė supažindinti gruboką įvairiatautę kolonijos bendruomenę su europietiškais papročiais.

Gyvenimo saulėlydis

Grįžęs iš Amerikos F.Vrangelis su šeima apsigyveno Roelos dvare. Jis aktyviai bendradarbiavo su Sankt Peterburgo ir Paryžiaus mokslo akademijomis. Su bendraminčiais įsteigė Rusijos geografijos draugiją, paruošė spaudai kelionių dienoraščius ir mokslines tyrinėjimų ataskaitas.

1854 m. mirus žmonai, F.Vrangelis vėl nusprendė atnaujinti tarnybą įvairiose jūrinėse žinybose. Po Krymo karo buvo paskirtas karinio jūrų laivyno ministru. Blogėjant sveikatai, atsistatydino iš visų pareigų ir apsigyveno Roelos dvare, kuris šiandien yra grąžintas Vrangelių palikuonims.

Elizabetė ir Ferdinandas Vrangeliai turėjo devynis vaikus – penkias mergaites ir keturis berniukus.

Prieš keletą metų 14 barono palikuonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, buvo susirinkę Sitkoje neoficialiame šeimos susitikime. Tai tapo šeimos tradicija – jie kas treji metai renkasi Švedijoje, Vokietijoje ir kitur.