Du keleiviniai lėktuvai "Boeing 747", kuriais skrido iš viso 1 tūkst. žmonių, vos nesusidūrė virš Škotijos. Pranešama, kad visi keturi abiejų lainerių pilotai pasuko lėktuvus vienas į kitą, nors skrydžio instrukcijose buvo nurodoma sukti į priešingas puses. 10,2 km aukštyje beveik 1 tūkst. km/val. greičiu skrieję didžiuliai lėktuvai buvo suartėję vos 30 metrų atstumu.

Lėktuvai iki pavojingo suartėjimo skrido lygiagrečiai, ta pačia kryptimi, tačiau vėliau pradėjo vienas prie kito artėti. Skrydžių dispečeris, išsyk pastebėjęs nukrypimą nuo kurso, nurodė kairiau skridusio lėktuvo pilotams sukti į kairę, o dešiniau buvusio lėktuvo pilotams – sukti į dešinę, kad lėktuvų trajektorijos išsiskirtų.

Tačiau lainerių pilotai pasielgė priešingai – jie lėktuvus pasuko taip, kad šie pradėjo dar sparčiau artėti vienas prie kito. Iki didžiulės tragedijos buvo likusios tik kelios sekundės – abiejų lėktuvų pilotai savo akimis pro lėktuvo iliuminatorius išvydo labai arti atsidūrusį kitą lėktuvą ir paskutinę akimirką išvengė susidūrimo ore. Lėktuvus ore skyrė tik 30 metrų. Ne daugiau kaip 40 km/val. maksimalų greitį išvystantys sprinteriai tokį atstumą įveikia per 3-4 sekundes. O modernūs laineriai skraido beveik 1 tūkst. km/val. greičiu. Galima įsivaizduoti, kiek nedaug trūko iki nelaimės.

Kai pavojaus signalas suveikė pirmą kartą, lėktuvus skyrė apie 16 km. Po minutės atstumas tarp orlaivių siekė jau tik apie 4,5 km. Jie vis artėjo vienas prie kito.

Nepaisant užsitęsusio tyrimo, ekspertai neranda paaiškinimo, kaip abiejų orlaivių įgulos sugebėjo dispečerio nurodymus suprasti ir įvykdyti klaidingai – priešingomis kryptimis nei buvo rekomenduojama.

Incidentas įvyko birželio 23 d., už maždaug 45 km į šiaurę nuo Glazgo. Tačiau informacija apie incidentą viešumon iškilo tik dabar.

"Akivaizdu, kad abiejų lėktuvų įgulos vykdė ne savo, viena kitos nurodymus, - dėstoma "UK Airprox Board" tyrimo išvadoje. – Tyrimą vykdę ekspertai nerado paaiškinimo, kodėl taip nutiko. Tyrėjai buvo priblokšti, kaip visi keturi abiejų lėktuvų pilotai nurodymus suprato vienodai klaidingai, o paskutinę akimirką metėsi gelbėti situaciją. Sumaišyti nurodymų jie negalėjo, nes su įgulomis dispečeris bendravo skirtingu radijo dažniu, o ryšio sutrikimų neužfiksuota."

Tyrėjai kelia prielaidą, kad tuo metu, kai dispečeris teikė nurodymus, pilotų dėmesys galėjo būti sutelktas į kitus dalykus – pavojaus signalas juos užklupo nepasiruošusius.

"Tikėdamiesi išgirsti rutininę informaciją, pilotai galėjo suglumti, išgirdę vengimo nurodymus ir sureagavo instinktyviai, neapsvarstę gautos informacijos", - dėstoma tyrimo ataskaitoje.

Abiejų lėktuvų įgulos nariai teisinosi, kad orlaivių susidūrimo pavojus buvo iškilęs todėl, kad dispečeris anksčiau jiems be jokio reikalo nurodė skristi tame pačiame aukštyje – 10,2 km.