Mūsų planeta jau netrukus gali atsidurti, o gal jau ir atsidūrė didžiuliame pavojuje: keliaudama Paukščių Taku, Saulės sistema neišvengs gravitacinės padėties, kuri išjudins šimtus Oorto debesyje snaudžiančių įvairiausio kalibro kometų.

Mokslininkai nustatė, kad Žemę maždaug kas 26 mln. metų „nuprausia“ meteoritų, asteroidų, kometų lietūs. Šie pragaištingi periodai Žemėje sutampa su visais masiniais gyvybės išmirimais, planetoje įvykusiais per pastaruosius 260 mln. metų. Šios pasaulio pabaigos susijusios su Saulės judėjimu Paukščių Tako galaktikos erdvėje – tais laikotarpiais Saulės sistema atsiduria gana tankiame mūsų galaktikos regione.

Tankesniame galaktikos regione yra daugiau kosminių kūnų (ne tik žvaigždžių, planetinių sistemų, bet ir tamsiosios medžiagos), kurios keičia gravitacinį balansą. Gravitaciniai pokyčiai išjudina Saulės sistemos pakraščiuose esančio Oorto debesies „gyventojas“ – kometas. Kaip tik tada Saulės sistemoje ir prasideda periodiniai kometų liūčių sezonai – kometos pajuda Saulės sistemos centro link, pakeliui praskriedamos pro planetas (įskaitant ir Žemę) arba jas net ir kliudydamos.

Pastarąjį kartą kometų liūtis Saulės sistemoje vyko maždaug prieš 11 mln. metų – kaip tik tuo metu įvyko mioceno vidurio masinis gyvybės išmirimas. Tačiau, anot Niujorko universiteto geologijos profesoriaus Michaelo Rampino, gali būti didelė klaida manyti, kad gyvename saugioje epochoje, o kita kometų liūtis prasidės dar tik po daugelio milijonų metų.

„Yra požymių, kad kometų aktyvumas per pastarąjį milijoną metų yra neįprastai didelis, o kai kurių kometų orbitos kažkokios padrikos, todėl gali būti, kad kaip tik šiuo metu vyksta kometų liūtis arba ji netrukus prasidės, – atkreipia dėmesį mokslininkas. – Tai būtų gana logiška išvada, nes Saulės sistema šiuo metu yra viduriniojoje disko dalyje, kur galimi juodosios medžiagos ir kitų galaktikos objektų gravitacinės įtakos pokyčiai Oorto debesiui.“

Tamsioji medžiaga – paslaptinga nematoma substancija, supanti galaktikas ir aptinkama tik pagal gravitacinį poveikį. Manoma, kad tamsioji medžiaga gali sudaryti apie 80 proc. visatos.

M. Rampino su kolega iš Karnegio instituto Kenu Calderia atliko meteoritinių smūgių ir masinių gyvybės išmirimų analizę ir patikslino jų datas. Paaiškėjo, kad šeši masiniai gyvybės išmirimai susiję su periodais, kai Žemė buvo intensyviau bombarduojama kosminių kūnų.

Vienas iš tirtų atvejų – Žemės susidūrimas su didele kometa ar asteroidu prieš 65 mln. metų Jukatano pusiasalio pakrantėje, dėl kurio, kaip manoma, išmirė dinozaurai. Žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ mokslininkai rašo, kad penki iš šešių didžiausių smūginių kraterių Žemės paviršiuje susiję su masiniais gyvybės išmirimais.

„Koreliaciniai ryšiai tarp šių kraterių susiformavimo ir gyvybės išmirimų per pastaruosius 260 mln. metų yra ypač ryškūs, todėl galima daryti prielaidą, kad juos sieja net ir priežasties-pasekmės ryšiai, – įsitikinęs M. Rampino. – Kosminių katastrofų ciklas neabejotinai turėjo įtakos planetos formavimuisi ir joje klestinčiai gyvybei.“