Kūčių vakarienė be kūčiukų vargiai įsivaizduojama. Lietuviams tai vienas mėgiamiausių gaminių ant gausiai nukloto šventinio stalo.
Maži, apvalūs, iš kvietinių miltų su mielėmis kepami kepinukai skirtinguose Lietuvos regionuose vadinami nevienodai: kleckučiai, prėskučiai, galkutės, kalėdukai, buldikai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, parpeliai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai, šližikai ir kitais pavadinimais.
Kai kurie etnologai tikina, kad kūčiukai turi nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę. Senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu.
Kūčiukai gali būti valgomi sausi, bet dažniausiai juos šventinį vakarą patiekia su aguonų pienu arba spanguolių kisieliumi.
Šiuo metu parduotuvėse galima nusipirkti labai skirtingų kūčiukų, ne visi kepėjai laikosi tradicijų, tad kartais šie kepiniai labiau primena trapius sausainius, kiti – minkštas bandeles.
Jau nemažai metų „Javinės“ kepėjos naudoja senovišką kūčiukų receptą, todėl čia keptus šližikus pirkėjai dažniausiai perka, nes jie labiausiai primena keptus mamų ir močiučių.
„Nenaudojame jokių pagerintojų, jokių priedų. Receptas paprastas ir aiškus, sužinotas iš senųjų šeimininkių. Kūčiukus kepame iš aliejaus, miltų, cukraus, mielių, druskos ir aguonų“, – patikino šios kepyklos vyriausioji technologė Jūratė Godelienė.
Mielės reikalingos tam, kad kūčiukai nebūtų kieti, kaip akmenukai, jie turi būti ne minkšti, o trapūs.
Advento maitinimosi tradicija reikalauja nenaudoti nei kiaušinių, nei grietinės ar sviesto, nei pieno. Šie tradiciniai kepiniai neturi priminti sausainių.
Cukraus paprastai dedama tik tiek, kad kūčiukai būtų vos salsvi. Toks skonio balansas, kokį kepykla išlaiko jau daug metų, nusistovėjo tiriant pirkėjų skonį bei atsižvelgiant į tradicijas.
„Jau daug metų nieko nei pridedame, nei atimame, receptas yra tobulas. Man asmeniškai patinka mažučiai, ne saldūs, ne trupantys ir ne minkšti kūčiukai, nes dabar galima nusipirkti tik panašių į juos kepinių“, – įsitikinusi technologė.
Net tuos pačius ingredientus naudodamos šeimininkės sugeba pagaminti skirtingus gaminius, todėl J.Godelienė patarė į tešlą dėti pamirkytas aguonas, naudoti kambario temperatūros vandenį, naudoti saulėgrąžų arba rapsų aliejų, aukščiausios, bet nebūtinai ekstra rūšies miltus.
Kadangi „Javinės“ kūčiukai turi mažai drėgmės ir jokių greitai gendančių produktų, juos galima ilgai laikyti.
Šie kepiniai kartais būdavo vadinamos pyragų kiaušiniais ir labai tiko spėjimams, žaidimams, burtams, dovanoms.
Tiesa, kituose Lietuvos kraštuose būta kitokių kūčiukų.
Dzūkijoje kartais ant krosnies pado kepdavo paplotį, kurį sulaužydavo ir merkdavo į aguonpienį. Suvalkijoje kūčiukai buvo ne tik daug didesni negu dabartiniai, bet dažnai turėjo ilgo volelio formą.
Užnemunės dzūkai ir kapsai šližikais vadino virtinius iš kūčiukų tešlos. Būtent šis paruošimo būdas ir suteikia patiekalui slidumo. Todėl jie ir vadinti šližikais ar šliuželiais.
Naujausi komentarai