Tikriausiai tai – vienas drąsiausių ūkininkų. O ši istorija nutiko Tado Kosciuškos sukilimo laiku. Kaip žinoma, XVIII a. pabaigoje Austrija, Prūsija ir Rusija pasidalijo Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Šalies patriotai, vadovaujami T. Kosciuškos, nenorėjo su tuo susitaikyti ir pakilo į kovą už savo tėvynę. Prasidėjo sukilimas Varšuvoje, Vilniuje, apėmė jis ir kitas Lietuvos dalis. Tiesa, tas sukilimas buvo jau pasmerktas, nes Austrijos, Prūsijos, ypač Rusijos kariuomenės buvo galingesnės ir stipresnės.

Tačiau Lietuvoje buvo žmonių, kurių dvasia buvo nepalaužiama. Vienas iš jų – žemdirbys Lukošius Kalinauskas. 1794 m. gegužės 25 d. įvyko neįtikėtinas dalykas. Pro Palangą bandė prasmukti vienas prūsų laivas, kuriame be įgulos buvo septyni kariai. Laivas nepakluso sukilėlių reikalavimui sustoti, kapitonas netgi pagrasino apšaudyti iš patrankos.

Ką daryti su tokiu akiplėša? Sprendimą greitai rado Kalinauskas. Jis nėrė į jūrą, priplaukė prie priešų laivo ir įlipo. Kapitonas tikriausiai taip apstulbo nuo tokio poelgio, kad jam beliko tik pasiduoti.

Šis žygis nuaidėjo per visą ano meto Lietuvą ir Lenkiją. Tokia drąsa turėjo įkvėpti ir kitus sukilėlius. Aukščiausia karinė vadovybė jam suteikė karininko laipsnį. Štai kaip apie žemdirbį Lukošių Kalinauską rašė vienas to meto karininkas: „Kai pirmą sykį jį aprengėme munduru ir paėmėme į savo draugiją, iš jo elgesio atrodė, kad jis gimė su tuo munduru. Jis nė kiek nepasikeitė ir niekas jo neprivertė susidrovėti, tarsi jis nuo vaikystės būtų dalyvavęs tokiuose susiėjimuose“.