Šis senas paprotys vadinasi „Lavonų švarinimo ceremonija“, jis parodo gyvųjų pagarbą mirusiesiems. Ritualas jau daugiau nei šimtmetį, nuo 1905 metų, vyksta Sulavesio saloje (Indonezija), skelbia „Daily Mail“.

Vietos gyventojai atkasa mirusius giminaičius, juos nuprausia, aprengia naujais drabužiais. Valstiečiai fotografuojasi su mirusiaisiais ir net rengia savotišką geriausiai aprengto protėvio konkursą.

Per šį ritualą sutaisomi arba pakeičiami karstai – kad kūnai nesuirtų.

Sulavesio salos valstiečiai visą gyvenimą taupo pinigus savo „prašmatnioms“ laidotuvėms. Jei pageidaujamam ritualui pinigų neužtenka, giminaičiai gali laidotuvių apeigas surengti praėjus keleriems metams po mirties, kai bus surinkta reikiama pinigų suma.

Indonezijos gyventojų tikėjime mirtis nereiškia gyvenimo pabaigos, o tik naują etapą nesibaigiančioje persikūnijimo grandinėje.

Vietos valstiečiai tiki, kad mirusio žmogaus dvasia būtinai turi grįžti į savo kaimą, todėl ir mirti reikia jame. Todėl tais retais atvejais, kai žmogus miršta toli nuo savo namų, to kaimo žmonės visais būdais stengiasi pargabenti mirusiojo kūną į gimtąsias vietas. Tam, kad kas trejus metus galėtų jį iškasti iš kapo ir džiaugtis kartu su visa šeima.

Keista tradicija iki šiol išliko todėl, kad Sulavesio sala yra nutolusi nuo kitų gyvenamųjų vietovių. Šie valstiečiai gyvena salos kalnuose ir yra viena iš labiausiai uždarų bendruomenių. Dėl šios priežasties olandų misionieriai iki jų nusigauti sugebėjo tik 1970 metais.