Kapitonas Jhonas Phillipsas, plaukdamas iš Kanados į Australiją, 19 ir 20 amžių sandūroje sustabdė savo keleivinį laivą ant „amžių slenksčio“. Kai jo laivagalyje prasidėjo 1899 m. gruodžio 30-oji diena, laivo priekyje keleiviai jau šventė 1990 metų sausio 1-ąją. O kur dingo gruodžio 31-oji?

Jūrininkų apsirikimas

Pirmieji su nežinia kur dingusia diena susidūrė F.Magelano ekspedicijos dalyviai. Po kelionės aplink pasaulį sugrįžusį laivą Sevilijos gyventojai pasitiko 1522 m. rugsėjo 7 dieną, sekmadienį. O keliautojų kiekvieną dieną sąžiningai pildomas laivo žurnalas rodė visai ką kitą – rugsėjo 6 d., šeštadienį. Išeitų, kad jūreiviai, plaukdami aplink Žemę, matė vienu saulėtekiu mažiau nei žmonės Ispanijoje, iš kurios jie išplaukė prieš tris metus.

Pirmieji keliautojai aplink Žemę ilgai negalėjo suprasti kodėl ir kurioje vietoje dingsta ar prisideda viena diena. Vėlesniais laikais mokslininkai šį kazusą lengvai paaiškino: viskas priklauso nuo Žemės sukimosi aplink savo ašį ir Saulę. Todėl jau XVIII a. laivų kapitonai, perplaukę Ramųjį vandenyną, padarydavo vienos kalendorinės dienos pataisą. Taip buvo daroma iki tol, kol buvo priimta visuotinė laiko juostų sistema.

Kur keičiasi kalendorinė data?

Dabar keliaujant per pasaulį, kirsdami kiekvieną laiko juostą, mes savo laikrodžius sukinėjam pirmyn arba atgal. Priklausomai nuo to į kurią pusę – rytus ar vakarus – keliaujame. Kai pirmą kartą su žvejų transportiniu laivu plaukiau per Atlantą labai keista buvo radijo kabinoje matyti du laikrodžius, rodančius skirtingą laiką. Vienas ėjo nesustodamas nuo pat Klaipėdos, o kitame antrasis šturmanas vien jam žinomu momentu pavarydavo laikrodžio rodyklę valanda pirmyn.

Siekiant išvengti painiavos, kuri kildavo anksčiau nustatant kalendorinę datą įvairiose Žemės rutulio vietose, 25 šalių atstovai 1884 metais susirinkę Vašingtone ne tik nustatė pasaulinę 24 laiko juostų sistemą, bet ir susitarė dėl pradinio dienovidinio – linijos, einančios per Grinvičą Anglijoje. Nuo jos Žemės rutulyje buvo pradėta nustatinėti rytų ir vakarų ilgumą.

Atrodytų, kad nulinis dienovidinis, einantis per Grinvičą, kaip tik yra puiki vieta datos keitimosi linijai. Bet tinkamiausiu buvo pripažintas 180 laipsnių dienovidinis, nes jo padėtis garantuoja, kad laiko keitimosi linija neis per jokį žemyną. Juk sunku įsivaizduoti šalį, kurios vienoje pusėje būtų sekmadienis, o kitoje – jau pirmadienis.

Žvelgdami į pasaulio žemėlapį, matome, kad 180 laipsnių dienovidinis eina šiek tiek į vakarus nuo Havajų. Vis dėl to, tarptautinė datos keitimo linija ne visur tiksliai sutampa su dienovidiniu. Tam, kad visiškai aplenktų sausumas, ji vingiuoja per Ramųjį vandenyną. Pavyzdžiui, Kiribatis paprašė, kad datos keitimo linija, einanti per jam priklausančių salų grandinę, darytų lankstą ir apimtų labiausiai į rytus nutolusią šalies salą.

Šturmano pasiūlymas

Kas sekė mūsų buriuotojų kelionę aplink pasaulį jachta „Ambersail“, tikriausiai prisimena šios įgulos patirtą geografinį akibrokštą, kirtus 180-ąjį dienovidinį – Datos keitimosi liniją. Perėję iš rytų ilgumos į vakarų ilgumą, Lietuvos buriuotojai turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena atgal. Taigi, atjaunėjo visa diena!

Bet grįžkime prie kapitono J.Phillipso išdaigos. Jo vadovaujamas keleivinis laivas, kurio pavadinimas, deja, nebuvo minimas šimtmečio senumo publikacijose, sėkmingai praplaukė pusę numatyto kelio ir joks debesėlis netemdė horizonto. Tiesa, ant kulnų lipo Naujieji Metai, kurie kapitonui kėlė susirūpinimą. Teks kelti keleiviams naujametinį pokylį, lyg jis ir be to neturėtų ką veikti.

Iš būsimų rūpesčių kapitoną išvadavo pirmasis šturmanas. Pagal žvaigždes jis nustatė tokias laivo vietos koordinates: 0⁰30 minučių šiaurės platumos ir 179⁰30 minučių vakarų ilgumos. „Įsivaizduojate, sere, ką tai reiškia? Mes esame vos už kelių mylių nuo kalendorinės datos keitimo linijos. Galime lengvai išvengti Naujųjų Metų sutikimo“ – žinodamas kapitono rūpesčius pasiūlė šturmanas.

Išsisuko nuo naujametinio pokylio

Kapitonas J.Phillipsas iš karto susiorientavo. Jis tuoj pat sušaukė visus savo šturmanus ir įsakė kas pusvalandį tiksliai nustatinėti laivo buvimo vietą. Taip pat buvo sumažintas laivo greitis, apskaičiavus, kad prie datos keitimo linijos būtų atsidurta tinkamu laiku.

Po kelių valandų, lygiai vidurnaktį vietos laiku, laivas sustojo ten, kur reikia. Dabar datų keitimo linija dalijo laivą maždaug pusiau. Laivas sustojo tiksliai ant „amžių slenksčio“. Kai keleiviai atsibudo, kapitonas jiems paskelbė: kadangi laivas plaukė iš vakarų į rytus gruodžio 31 tiesiog iškrito iš kalendoriaus. O tai reiškia, kad nebėra reikalo ruošti naujametinio pokylio, kuris buvo garantuojamas reklaminiuose prospektuose.

Istorija nutyli, kaip į tai reagavo keleiviai, praradę pokylį ir vieną savo gyvenimo dieną. Juos nuraminti galėjo nebent tai, kad jie buvo pirmieji mūsų planetos žmonės sutikę XX amžių.