Tokį garbingą titulą šiam ryškiaspalviam vabalui suteikė Lietuvos entomologų draugija, kasmet renkanti patį rečiausią, mažiausiai tyrinėtą ar tiesiog įdomios biologijos nariuotakojų gyvūnų rūšį ir paskelbianti jos atstovus labiausiai ieškotinais vabzdžiais. Gamtos mylėtojai kviečiami ieškoti gegužvabalių. Ši vabzdžių gentis jungia keturias labai panašias impozantiškas vabzdžių rūšis. Lietuvoje jos tiek mažai tyrinėtos, kad vos kelios turi lietuviškus pavadinimus. Mokslininkai netgi ginčijasi dėl jų mitybinio augalo.

Gegužvabaliai nesunkiai skiriami nuo kitų vabzdžių. Metališkai blizganti, violetinė vabzdžio spalva, sutrumpėję antsparniai ir už likusią kūno dalį nepalyginamai stambesnis pilvelis vabalą daro panašų į atogrąžų kraštų kirmėlę. Kai kurios gegužvabalių rūšys gali būti juodos ir neblizgios, tačiau charakteringa kūno forma neleis apsirikti. Gegužvabaliai gali siekti 1–4 cm ilgį. Iki šiol surinkti duomenys apie šiuos vabzdžius rodo, kad daugiausia jų buvo rasta Pietų bei Pietryčių Lietuvoje.

Gegužvabaliai ne be reikalo tokie lėti ir savimi pasitikintys. Jie žino, kad tuos, kurių nepavyks atbaidyti ryškia spalva, atbaidys jų išskiriami nuodai. Pro specialias angas vabalo kojų sąnariuose išsiskirianti sakų konsistencijos masė gali skaudžiai nudeginti. Jos sudėtyje yra stipraus nuodo kantaridino.

Tačiau sumanus graikų medikas Hipokratas pastebėjo gydomąsias nuodų savybes. Jis trintus vabalus naudojo inkstų ligoms gydyti. Viduramžių Italijoje trintas gegužvabalis buvo naudojamas kaip meilės eliksyras – Aphrodisiacum. O padidinus trinto vabalo koncentraciją buvo gaunamas mirtinas nuodas – aqua tofana.

Jei vabzdys atitinka nurodytus apibūdinimus, nelieskite jo plikomis rankomis. Esant galimybei, įamžinkite vabalą nuotraukoje (geriau iš arti ir iš įvairių pusių). Tada apsilankykite Lietuvos entomologų draugijos svetainėje www.entomologai.lt ir užpildykite anketą.