Šuo laikomas geru žmogaus draugu, tačiau kaip mes žiauriai elgiamės su juo per karščius. Apie tai byloja, pavyzdžiui, pranešimai iš veterinarijos gydyklų, į kurias atvežami nukentėję nuo kaitros šunys.

Veterinarijos gydytojas Aidas Mockevičius primena: per kaitrą negalima vedžioti šunų saulėtomis miesto gatvėmis (gyvūnų panosėje tvoskia iki 50–60 laipsnių įkaitęs grindinys), vesti jų į paplūdimius, laikyti pririštų prie būdos, stovinčių saulės atokaitoje, nes šie keturkojai neprakaituoja ir todėl greitai perkaista.

Taip pat labai klysta tie, kurie per karščius maitina šunis sausu maistu, neišmirkusiu vandenyje, – organizmas, įsisavindamas sausą maistą, netenka daug vandens. Verta žinoti, kad karščiai ypač pavojingi besilaukiančioms prieaugio kalytėms, seniems, turintiems antsvorio ir trumpo snukio šunims (mopsams, buldogams ir pan.).

Didžiausia klaida – palikti šunį per kaitrą automobilyje, nes pakanka kelių minučių, kad augintinis gautų šilumos smūgį. Ką daryti, jei karštą dieną eidami į parduotuvę keturkojį užrakinome automobilyje, o grįžę randome jį beveik be gyvybės požymių arba sunkiai alsuojantį, tekančiomis seilėmis, drimbančiomis iš nasrų putomis ir kitais šilumos smūgio požymiais? Tuoj pat guldyti ant vėsios žemės pavėsyje, apipilti šaltu vandeniu, įvynioti į šlapią medžiagos gabalą (šuns kūnas greičiau atvės, nei pilant ant jo vandenį) ir nedelsiant vežti į veterinarijos gydyklą – ten gydytojams gal ir pavyks išgelbėti gyvūno gyvybę.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus narys Audrius Sriubas primena, kad per karščius šuns indelyje visuomet turi būti vandens, kurį reikia keisti bent du kartus per dieną. Kodėl? Todėl, kad šuo lakdamas palieka vandenyje daug seilių. Dėl šios priežasties vandenyje atsiranda daug mikroorganizmų ir jis pradeda rūgti.

Reikia būti atidiems, jei esame priversti per karščius imti šunį į kelionę automobiliu. Tada neužmirškime keliaudami jį pagirdyti, neleiskime gyvūnui iškišti galvos pro pravirą langą – pusė gyvūnų, kuriems taip leidžiama elgtis, suserga ausų uždegimu. A.Sriubas primena, kad maudyti šunis galima tik tekančiame vandenyje arba dideliuose ežeruose, tačiau atokiai nuo žmonių. Geriau maudyti ten, kur vandens telkinio kraštai yra lėkšti.