Praeities ir dabarties simbiozė
"Gyvųjų ir mirusiųjų ryšys žmogų domina nuo neatmenamų laikų. Tai patvirtina išlikusios mitologinės sakmės, pasakos apie mirtį, pasakojimai apie susidūrimą su anapusinio pasaulio būtybėmis. Ir šiais laikais šios temos aktualios – pakanka žvilgtelėti į internetą. Kai kurios tuose pasakojimuose išryškėjančios detalės atspindi jau šiuolaikinio pasaulio aktualijas, o kai kas išlieka nekintama ir tradiciška. Aš fiksavau ne tik internete plintančias mistines istorijas, bet ir tradicinius pasakojimus apie dvasias ir vaiduoklius", – teigė pašnekovė.
Šiais laikais, pasak I.Šlepavičiūtės-Stundžės, internete randame daug įvairių pasakojimų apie tai, kaip žmogus susiduria su nepaaiškinamu antgamtinio pasaulio reiškiniu, kurį tokių patirčių liudytojai dažnai įvardija kaip vaidenimąsi, ar teigia matę vaiduoklį / vėlę. Toks susidūrimas žmogų visų pirma sukrečia, sukelia baimę. Vieni po tokio mistinio įvykio įtiki dvasių pasauliu, kiti, priešingai, ieško atsakymo, kas tai galėjo būti ar galiausiai viską paverčia juokais, neigia tokius dalykus egzistuojant, nors ir neranda jiems racionalių paaiškinimų.
Šiuolaikinis nutikimas
Prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo atsiradę pasakojimų, kad vieno Lietuvos šiaurėje veikiančio "Norfos" prekybos centro darbuotojai, atėję į darbą, rasdavo išmėtytų prekių arba jos kartais savaime imdavo kristi nuo lentynų.
Apie tai pranešė žiniasklaida, pasakojo vietiniai gyventojai. Buvo teigiama, kad netgi vaizdo kameros yra užfiksavusios kažkokį neaiškų siluetą prekybos salėje. Nuotraukų su vaizdo kamerų užfiksuotu vaiduoklio siluetu buvo apstu internete.
Vieni tai priėmė kaip tikrą įvykį, kiti juokėsi, laikė žmonių paistalais. Pasak pašnekovės, galbūt tokį skirtingą to paties įvykio vertinimą galima laikyti bendra šiuolaikinės visuomenės mąstymo tendencija – apie susidūrimą su antgamtinio pasaulio reiškiniais kalbėti yra tarsi nepatogu, o viešoji nuomonė mistinius reiškinius dažnai yra linkusi vertinti dviprasmiškai.
Internautų pasakojimai
Iš tiesų racionaliai mąstančiam žmogui kai kurie pasakojimai, fiksuojami internete, kelia daug klausimų. Štai, pavyzdžiui, pasakojama, kaip grupė jaunuolių nuvažiuoja į vieną nuošalų, apleistą be langų ir elektros namą, apie kurį visi kalba, kad jame vaidenasi. Staiga jaunuoliai, būdami antrame namo aukšte, pamato, kad pirmajame staiga užsidega šviesa.
Kita interneto pasakotoja teigia, kad po brolio mirties vidurnaktį (tą valandą kai iš tiesų mirė jos brolis) matė, kaip nei iš šio, nei iš to įsijungė jo kompiuteris. Kitas internautas pasakoja vidurnakty pajutęs, kaip šalia jo kažkas atsigulė ir net pradėjo stumti iš lovos. Tada pasakotojas ranka perbraukė tą vietą, kur kažkas turėjo gulėti, bet ten nieko nebuvo. Panašių patirčių neturintiesiems tokios istorijos dažnai skamba neįtikimai, tačiau kiti interneto komentatoriai papildo šiuos pasakojimus panašiomis savo patirtimis.
Vaiduokliai nuotraukose
Internete ir žodžiu plintančiame folklore išties apstu visai naujoviškų vaiduoklių pasirodymo būdų. Anot I.Šlepavičiūtės-Stundžės, šiuolaikiniai vaiduokliai prisitaikė prie modernaus pasaulio realijų – apie savo buvimą jie praneša ne tik pasirodydami ar skleisdami tam tikrus garsus kaip tradicinėse sakmėse. Modernūs vaiduokliai išmoko naudotis ir šiuolaikinėmis technologijomis, t.y. įjungti / išjungti šviesą, kompiuterį, skambinti telefonu, durų skambučiu, važiuoti autostopu ir pan. Reikšminga ir tai, kad jie gali būti užfiksuoti fotoaparatu ar vaizdo kameromis.
Pasakojama, kaip 1988 m. pavasarį Sankt Peterburgo priemiestyje vieną šeimą vakare išgąsdino keistas garsas – lyg dužtų stiklas. Apžiūrėję namą, lango išoriniame stikle jie išvydo didelę apvalią skylę, o vidiniame lango stikle nebuvo jokio įskilimo, nors nuo tokio smūgio, logiškai mąstant, turėjo suskilti abu stiklo lakštai. Anomalių reiškinių specialistas, į kurį šeima kreipėsi, nutarė nufotografuoti paslaptingą skylę. Nuotraukose išryškėjo moters veidas. Ar galėjo taip būti?
Nufotografavo vaiduoklį?
Pasak pašnekovės, lietuviškame žurnale "Lemtis" paskelbti keli parapsichologo Sergejaus Azanovo straipsniai tema "Ar galima nufotografuoti vaiduoklį?" Jų autorius tvirtina, kad fotoaparato infraraudonieji spinduliai fiksuoja įvairių rūšių energiją, geopatogenines zonas ir kitus parapsichologinius reiškinius. Tokias nuotraukas S.Azanovas vadina psifotografijomis. Kai kuriose interneto svetainėse galima rasti pluoštus nuotraukų su neva tikrais vaiduokliais, teigiant, kad dauguma jų padarytos ir paskelbtos dar iki atsirandant photoshop’o programai, ištirtos ekspertų.
Istorijos apie nufotografuotus vaiduoklius – moderniųjų laikų reiškinys. Nebuvo fotoaparatų – nebuvo ir tokių pasakojimų. Tradiciška yra tai, kad tariamų vaiduoklių kontūrai išryškėja fotografuojant bažnyčias, senus namus, kapines ar kitas sakmėse dvasių mėgstamas, bet žmogui baugias vietas.
Domisi nuo vaikystės
"Aš pati turiu nuotrauką, darytą bažnyčioje, kurioje užfiksuotos kelios Pirmąją Komuniją priėmusios mergaitės. Tai buvo tais laikais, kai fotojuostas reikėdavo ryškinti – nuotraukoje šalia fotografuotų mergaičių atsirado kažkoks neaiškus baltas stulpas. Ir tas pats stulpas matyi keliuose skirtinguose nuotraukų kadruose... Beje, kai studijavau ir gyvenome keliese trijų kambarių bute labai senos statybos name, bendroje virtuvėje naktimis girdėdavome atidarant ir uždarant virtuvės spintelių duris, barškant stalčius su stalo įrankiais, tačiau nė vienas mūsų, nuėjęs pasižiūrėti į virtuvę, ten nieko nerasdavo", – asmenine patirtimi dalijosi pašnekovė.
Tyrinėtoja pripažino, kad ją domėtis anapusiniu pasauliu, ryšiu tarp tradicinio folkloro ir šiandienos žmonių patirčių, matyt, paakino artimas santykis vaikystėje su močiute, kuri jai pasakojo daugybę sakmių apie laumes, raganas, įvairių mistinių atsitikimų iš savo gyvenimo. Be to, pašnekovės mama, dirbusi ligoninėje prie mirštančių pacientų, taip pat pateikdavo peno paauglės vaizduotei. Tad kaip atrodo vaiduokliai mokslininkės užrašytuose senolių pasakojimuose? Ar turi tie pasakojimai kokių nors sąsajų su šiuolaikinio jaunimo internete platinamomis istorijomis, ar vis dėlto akivaizdesnis jų ryšys su tradicine tautosaka, mitologija?
Vaikas rūsyje
"Molėtų rajone, Naujasodžio kaime, gyvenanti 84-erių metų Vitalija Bieliauskaitė-Stukienė man papasakojo ne vieną nutikimą apie vaidenimąsi. Šios senolės gyvenimas, pasaulėjauta tebėra susijusi su mitine senųjų sakmių pasaulėžiūra – močiutė jautriai reaguoja į įvairias anapusybės apraiškas ir aiškina jas, remdamasi iš tradicinės pasaulėjautos perimtomis žiniomis.
Anot senolės, jos pažįstamas girininkas drauge su keliais apylinkės vyrais nutarė praleisti vakarą ir naktį namuose, kurių viename kambaryje niekas negalėdavo išbūti, nes ten vaidendavosi. Vyrai nutarė susirinkę tuose namuose mažumėlę išgerti, o drąsiausias po to pasišovė nueiti į neramųjį kambarį miegoti. Vyrai buvo susitarę, kilus pavojui, atskubėti į pagalbą.
Drąsuolis, atsigulęs kambary, laukė, kas bus. Netrukus kažkas ištraukė iš po jo galvos pagalvę, po kiek laiko atėmė ir užklotą. Tačiau vyras dar nekvietė draugų – ir toliau gulėjo laukdamas, kas dar nutiks. Kambary buvo indauja, tai vaiduoklis netikėtai nušlavė indus ant grindų, o apie pusę dvyliktos nakties neramumai pasibaigė. Kitą naktį ėjo budėti kitas vyriškis. Jį irgi panašiai ėmė baidyti, tada šis neištvėręs paklausė: "Sakykit, ko jums reikia? Kam jūs taip darot?" Pasigirdo atsakymas: "Jūs mane ištraukit iš rūsio – aš jame, po akmeniu." Vyrai kitą rytą apieškojo rūsį ir iš tiesų po akmeniu rado mažo vaiko kauliukus. Buvo iškviestas kunigas. Jis pašventino namus, kauliukus užkasė kapinėse ir atlaikė Mišias. Nuo to karto nebesivaideno", – prisiminė senolės pasakojimą dr. I.Šlepavičiūtė-Stundžė.
Iš užrašytų pasakojimų dažnai paaiškėja, kad vaidenasi tinkamai nepalaidotų žmonių vėlės, kurios nurimsta tik atlikus visas reikalingas krikščioniškas apeigas. Ir tradiciniai tikėjimai byloja: "Jeigu toj vietoj yra nabašnyko kaulai, tai vis tiek tuose namuose negalima išgyventi" (Jonas Balys "Mirtis ir laidotuvės", Nr. 1 131).
Pėdos pelenuose
Ta pati senolė mokslininkei pateikė dar vieną nutikimą Alantos apylinkėse. "Vienos mergaitės tėvai per karą išvažiavo į Ameriką. Dukrą jie paliko su močiute, kuri glaudėsi mažame kambarėlyje pas Alantos dvaro buhalterę Anušką. Kambarėlyje buvo krosnis, ant kurios močiutė džiaudavo anūkės kojinytes ir batukus, tačiau po nakties visada rasdavo juos numestus ant grindų. Maža to, iš krosnies kartais girdėdavosi cypimas, o naktį kažkas vaikščiodavo po namus.
Močiutė apie visa tai papasakojo kunigui. Šis liepė naktį užrakinti duris ir apraizgyti jos rankeną rožiniu, o ant krosnies padėti uždegtą žvakę, tačiau šios priemonės nepadėjo. Tada kunigas patarė prieš naktį pribarstyti ant krosnies pelenų. Ryte pelenai buvo išpėduoti mažomis pėdelėmis. Kunigas nutarė, kad krosnyje yra sudegintas mažas vaikas. Už jo vėlę buvo atlaikytos Mišios, ir vaidentis liovėsi", – perpasakojo V. Bieliauskaitės-Stukienės papasakotą istoriją dr. I.Šlepavičiūtė-Stundžė.
Miltuoti batai
Anot pašnekovės, liaudyje būta panašių tikėjimų: "Jeigu numiršta pakrikštyti vaikeliai, jie būna angelai ir labai dažnai aplanko savo tėvelių namus… Reikia pabarstyti grindis miltais, tai po nakties rasi jų takelius (pėdeles)..." Mat mitiniame pasaulyje pėdos ant smėliu ar miltais pabarstytų grindų – tai naktį vėlių / vaiduoklių palikti pėdsakai. Beje, panašūs siužetai žinomi ir šiuolaikiniam jaunimui.
Naujoviškas šios sakmės variantas plinta ir interneto erdvėje. Pasakojama, kad mergaitė, kuri kiekvieną naktį girdėdavo kažkieno žingsnius, vieną vakarą pabėrė ant grindų miltų. Rytą, pamačiusi juose kažkieno pėdas, atkreipė dėmesį į miltuotus neseniai mirusios močiutės batus.
"Tai nauju pavidalu atgimusi tradicinė sakmė. Mat mitiniame pasaulyje pėdos ant smėliu ar miltais pabarstytų grindų – naktį vėlių palikti pėdsakai. Kadangi šiuolaikinis mąstymas reikalauja svaresnių įrodymų, jais tampa miltais ištepti artimo žmogaus – mirusios močiutės batai", – aiškino pašnekovė.
Domina anapusinis pasaulis
Pasak I.Šlepavičiūtės-Stundžės, tiek vyresnių žmonių žodžiu papasakoti nutikimai, tiek internete užfiksuoti jaunų žmonių pasakojimai kalba apie tuos pačius visų laikų žmonėms svarbius dalykus – kažkur anapus gyvųjų pasaulio esantį pomirtinį pasaulį ir jo gyventojus, kurie mums, gyviesiems, yra nepažinūs. Tik retkarčiais, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie leidžia mums šį bei tą apie juos sužinoti.
"Daugelis dabarties pasakojimuose fiksuojamų vaizdinių yra perimti iš tradicinės kultūros, o ir nauji reiškiniai jų pateikėjų dažnai yra aiškinami remiantis iš tradicinės kultūros paveldėtomis žiniomis apie mitologinių būtybių pasaulį. Dalis sakmiškųjų pasakojimų turi naujus, nebūdingus lietuvių tradicijai siužetus – pavyzdžiui, prisiminimus apie buvusius gyvenimus, vaizdo medžiagoje išryškėjančius paslaptingų būtybių siluetus, ateivių iš kosmoso apsilankymus. Tačiau žmogaus kontaktas su antgamtiniu pasauliu, net ir pačiomis moderniausiomis formomis, neregėtomis tradicinėse sakmėse, toks pat bauginantis ir žmogui pavojingas, kaip ir susidūrimas su mitinėmis sakmių būtybėmis: laumėmis, raganomis, vaiduokliais. Kartu šių pasakojimų gyvenimiškos detalės ir medžiaginis tikroviškumas XXI a. žmogui tampa antgamtinio pasaulio buvimo įrodymu", – sakė I.Šlepavičiūtė-Stundžė.
Naujausi komentarai