Joje ne tik naujausi – 2018/2019 m. sukurti – menininkės piešiniai, eskizų albumai, asmeninio archyvo nuotraukos, bet ir per 100 pianistės prof. Ramintos, kuri dailininkei yra tarsi dukra, fotografijų iš dokumentinio vaizdų dienoraščio. Pastarąjį ji pildo kiekvieno apsilankymo pas senelių namuose gyvenančią A.Gustas metu. Planuojama išleisti ir du naujausių menininkės kūrinių katalogus, susijusius su šia paroda.

Įsijautimas ir aplankanti užmarštis

Nuotraukos, kuriose Raminta fiksuoja dailininkę, – labai svarbi kiekvieno apsilankymo pas A.Gustas dalis. Profesorė dėmesį sutelkia į dailininkės veido dinamiką, kūno plastiką, pauzes kūrybinio proceso metu. "Aldona piešia tik tada, kai pas ją ateinu aš, kadangi niekas daugiau jos nelanko. Pastebėjau, kad jai svarbu kuo kokybiškesnis popierius, kuo geresnės pastelės, tuomet ji kuria ekspresyviai, su aistra ir malonumu, todėl iš kiekvienos savo kelionės parvežu jai po keletą aukštos kokybės, skirtingų formatų, skirtingos popieriaus faktūros eskizų bloknotų. Aldona susikoncentruoja, tarsi dzenmeistras, ir kuria – ramiai, įsijautusi", – pasakoja profesorė.

Dabar, kai Jono Meko nebėra tarp mūsų, Aldona yra garsiausia ir įdomiausia išeivijos lietuvė. Reikia tai žinoti.

Dokumentinės fotografijos atskleidžia A.Gustas būsenų amplitudę, kurioje ir Ramintos įvardytas visiškas įnėrimas į kūrybinį procesą, tapimas įrankiu linijai ir spalvai vystytis, kuriant naratyvą, ir abejonių momentai, kai menininkė užmiršta, kieno vardu pasirašyti darbą. "Dabar naujų žodžių ji sugalvoja dar daugiau, kadangi tuos, kuriuos žinojo anksčiau, užmiršta. Pamiršta ne tik žodžius. Nepamena, ką veikė ar sakė prieš keletą minučių. Tačiau kai kuria, jai pavyksta išlaikyti visiškai aiškų protą. Ji kaip dailės profesorė – analizuoja erdvę piešinyje, ją užpildydama juodomis, raudonomis, mėlynomis, baltomis linijomis, o užbaigusi kūrinį, staiga nebežino net savo vardo", – A.Gustas kasdienybės akimirkomis pasidalija Raminta.

Tiek profesorė, tiek pati menininkė stengiasi tikrovę priimti tokią, kokia ji yra, ir iš greitai besimainančių jos akimirkų pasiimti tai, kas gera, pozityvu, kuria laimės jausmą. Raminta pasakoja kartą paklaususi A.Gustas, ką jos piešiniuose reiškia linija, o ši atsakiusi, kad tai "minčių koordinacija su ranka, nes gyvenime koordinacijos jau beveik neturiu. Galva nebedirba. Bet kai piešiu – mąstau aiškiai, jaučiu erdvę, popieriaus faktūrą, spalvas."

Gyvenimo geismas

Piešinys A.Gustas – daugiau nei raiškos forma. Per linijos plastiką ji išpažįsta gilią meilę žmogui, jo būčiai – nesupaprastintai, nepagražintai, o pulsuojančiai jausmais. Todėl linijos kai kuriuose kūriniuose susipina į neaiškias formas, sunkiai atpažįstamus ženklus, trūkinėjančius siluetus. Tačiau didžiojoje dalyje 2018–2019 m. kurtų darbų linija yra jungianti arterija, kurios judėjimas popieriaus lapą paverčia skirtingų kūnų sąveikos erdve. Čia susipina žmogiškieji pavidalai ir animalistiniai motyvai (dailininkės kūryboje dažnas žuvies, paukščio simbolis).

Šioje jausmų, aistros, vienas kito pažinimo erdvėje, rodos, ištirpsta lytiškumas, išlaisvindamas sielas tapti vieniu, grąžindamas jas į pirmapradę būseną, laisvą nuo bet kokių išorinio pasaulio apribojimų.

"Aldonos kūriniuose vis dar ryškus erotiškumas. Dabar ji daugiau kalba apie homoseksualus. Neseniai sukūrė eskizą, kuriame vyras yra apsikabinęs kitą vyrą (arba moteris apsivijusi kitą moterį). Tai jai svarbi tema, kadangi per savo kūrinius ji visada siekė kalbėti apie erotiškumą, išreiškiantį geismą pačiam gyvenimui, atsiribodama nuo griežtų visuomenės normų, kas yra normalu, priimtina", – aiškina Raminta.

Nuostabu, kad devintąjį dešimtmetį baigianti menininkė vis dar jaučiasi tokia gyvybinga, laisva ir mylinti. Žvelgiant iš lietuviškojo konteksto, kuriame homoseksualai laikomi ne mūsų visuomenės dalimi, o gėda, kurią baisu pri(si)pažinti, todėl patogiau yra neigti; kur senyvo amžiaus žmonės laikomi nei savo nuomonės, nei poreikių, nei norų neturintys visuomenės elementai, kurių taip pat yra geriau nepastebėti, – A.Gustas požiūris ir siekis per meną kalbėtis apie, visų pirma, savęs išlaisvinimą iš stereotipinių, primestų, siaurių, pasenusių visuomenės normų, apie buvimą vieniems šalia kitų, vienas kito priėmimą, palaikymą ir meilę, kuri kuria – kelia džiugią nuostabą ir susižavėjimą.

Senkantis laikas

A.Gustas iš tiesų yra įkvepianti. Tiek kaip menininkė, kurios kūryba išlaisvina, tiek kaip poetė, kurios eilės atveria būties gylį. Todėl atrodo keista, kad Vokietijoje ji yra visiškai užmiršta, o Lietuvoje – galbūt dar neatrasta?

"Dabar, kai Jono Meko nebėra tarp mūsų, Aldona yra garsiausia ir įdomiausia išeivijos lietuvė. Reikia tai žinoti. Išleista net 19 pasaulinių antologijų, kuriose ji su savo kūriniais reprezentavo Lietuvą. Tikiu, kad Aldonos laikas ateis", – sako profesorė.

Žinome, kad laikas kartais vėluoja. Vis dėlto Kaune (Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir galerininkės Loretos Vyžintienės kolekcijoje) jau yra apie 600 menininkės darbų, kuriuos visus ji padovanojo Lietuvai, o Raminta ir toliau stengiasi rengti jos kūrinių parodas, garsinti A.Gustas vardą.

Kaune yra numatyta įkurti Moterų muziejų, kuriame nuolatinę ekspozicijos dalį sudarytų dailininkės kūriniai. Labai norėtųsi, kad ši idėja taptų kūnu. "Noriu, kad žmonės ją pažintų. Niekas Aldonos šeimoje nėra tokie ilgaamžiai, kaip ji, todėl nežinau, kiek ilgai ji dar bus su mumis, tačiau džiaugiuosi, kad Aldonos palikimas bus Lietuvoje, Kaune, nes tai svarbu jai pačiai, to nori ji", – sako Raminta.

Ir pati menininkė jaučia, kokia trapi yra kiekviena jos diena. "Ji labai tiki Dievą, mano, kad mirusi susitiks su vyru, su kuriuo laimingai išgyveno 50 metų, taip pat su visais savo mylimaisiais ir mylimosiomis. Mirtis jai asocijuojasi ir su grįžimu į Lietuvą, – pasakoja profesorė. – Aldona ieško, kur yra gyvenimas, ir dažnai man sako: "Aš esu kitoje realybėje."

Kada: Kovo 15 d.

Kur: Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Kas: A.Gustas paroda "Žemiškai šokant".