Apie nereikalingus žmones

"Buvau grybauti. Tomas valo, aš tik prirenku", – dalijasi Labanoro girioje tekančia būtimi. Tomas – D.Kazragytės ir aktoriaus Viktoro Šinkariuko sūnus, nesiafišuojantis spaudoje, nerengiantis knygų pristatymų ir rėžiantis karčią kritiką masinei kultūrai dramaturgas. Devynių knygų autorė D.Kazragytė purtosi rašytojos šlovės ir mielai ją atiduotų sūnui.

"Mano siela prislėgta baimės. Nerimo. Tomas, mano sūnus, niekam nereikalingas. Atstumtas. Visi teatrai tyli. Nemoka, negali žemintis ir siūlyti savo "prekę". Tas Viktoro Šinkariuko draugelis išleido savo knygą, verčia užsieniečių pjeses, važinėja po užsienius, o Tomas, 25-erius metus paskyręs tik rašymui, turintis dar penkias pjeses neišspausdintas, yra niekas. Tuščia vieta. Laimingi tie, kam pavyko įsitrinti į meno rinką. Toks dabar gyvenimas. Gal taip reikia? Bet kodėl? Žinau tik viena – ir tai mane palaiko – turiu būti, turiu jam padėti, turiu ištverti, turiu sau skirtą gyvenimą atlikti!" – rašė knygoje "Švytintis rūkas".

"Nėra ką pasakoti, vasara nuobodi ir vienoda. Perėjau visus miško laikotarpius. Rinkau žemuoges, avietes, mėlynes, dabar grybai prasidėjo. Baravykų nerandu, tik voveraičių", – vardija gėrybes, kuriomis dar neseniai dalijosi su kaimynystėje gyvenančiu Stasiuku.

Tai jos knygų herojės Valelės sūnus, artimaisiais tapę mylimo kaimo gyventojai. Praeityje laikai, kai vakarodavo gurkšnodami alų, skanaudami keptas kuojas ir bulvytes. "Staselės jau nėra. Su ja išėjo ir tas gyvenimas, koks buvo", – liūdnai tarsteli Doloresa. Senieji Valelės namai nugriauti, jų vietoje iškilo modernūs – kiti vaikai pasistatė. O Stasiukas, suimtas insulto ir mažai bepagalintis, liko gyventi senojoje virtuvėlėje.

"Dešimt metų rinkau grybus ir nešiau, kad parsiduotų. Jis ir televizorių už tuos grybus yra nusipirkęs. O dabar, kai mane pačią surietė finansiškai, dovanok, sakau jam, pati turiu prisidurti, – atveria sunkią padėtį D.Kazragytė, visą gyvenimą buvusi "mažutėlių" gynėja. – Jis invalidumo gauna 267 eurus, aš pensijos – 344. Kaip išgyventi, kai dar ir vaistai reikalingi? Kam tai rūpi? Politikams? Eina jie..."

Aktorė negaili karčių žodžių valdžioms, dorus ir sąžiningus žmones išstūmusioms į gyvenimo paribį. "Pavalgyti užtenka. Košių išsiverdi, varškės nusiperki. Geriau jautiesi, kai mažai valgai. Tik žiemą labai striuka, tas prakeiktas šildymas du šimtus per mėnesį atima. Dar būsto valda, švara – kai ateina sąskaitos, nors gyvas į žemę lįsk. Šią žiemą ypač pajutau, kai santaupos išnyko", – atsiveria aktorė, nuolat taupiusi pinigus už spektaklius, gastroles, susitikimus su jos talento gerbėjais. "Vieni gastrolėse eina į kavines pavalgyti, o aš moku ir kiaušinienę išsikepti", – šypsosi aktorė, Nacionaliniame dramos teatre sukūrusi Hedvigos vaidmenį garsaus lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje "Didvyrių aikštė", su kuriuo išvykta gastrolių į Lenkiją, Prancūziją, Kiniją.

Keliaudama į susitikimus su bažnytkaimių, miestelių gyventojais, bibliotekų skaitytojais, D.Kazragytė nesidera dėl honorarų. "Kaip aš galiu prašyti, kad man kokį šimtą eurų sumokėtų, kai žinau, kad tos bibliotekos ir bendruomenės biednos. Kiek duoda, tiek gerai, svarbu už bilietą sumoka", – sako aktorė, po Lietuvą į susitikimus su jos talento gerbėjais važinėjanti autobusu.

Dešimt metų rinkau grybus ir nešiau, kad parsiduotų. Jis ir televizorių už tuos grybus yra nusipirkęs. O dabar, kai mane pačią surietė finansiškai, dovanok, sakau jam, pati turiu prisidurti.

Apie Rikį antrąjį

"Būsiu čia iki rugsėjo antros pusės. Ką veikti tame mieste? Spektaklių neturiu, susitikimas tik vienas pažymėtas", – nesiveržia į Kauną, kuris aktorei – lyg tarpinė stotelė, iš kurios gali greičiau pasiekti susitikimus su provincijos žmonėmis.

Kaune, devintajame daugiabučio aukšte, ji jaučiasi tarp debesų ir žemės. Mėgsta stebėti pro langus būriais praskrendančius paukščius, žiūrėti į namų stogus apačioje ir įsivaizduoti žmonių gyvenimus po jais.

Vis dėlto sodyba Labanoro girioje jai mielesnė. Ir dėl to, kad statyta V.Šinkariuko rankomis, ir dėl to, kad primena vaikystės namus Telšiuose. "Brolis, vyresnis už mane trylika metų, sodindavosi ant dviračio ir veždavosi prie Germanto ežero. Jo dėka ir pamilau gamtą", – prisiminimais sugrįžta į vaikystės miestą.

Turėdama mintyje, kad yra sodyboje, D.Kazragytė sako: "Miške". Ir tai arti tiesos, nes būti Šaparnėje jai reiškia būti gamtoje. "Negaliu sėdėti kambaryje, kai esu miške. Noriu vaikščioti, vaikščioti, vaikščioti, o juolab dabar, kai yra tikslas", – iškart pragiedrėja balsas, kai pasakoja apie svarbiausią vasaros veikėją Rikį, kaimynų šunį.

"Čia Rikis antrasis, – juokiasi aktorė, Rikiui pirmajam net ir novelę parašiusi, o jo kapelį girioje akmenukais apdėjusi ir šaka pažymėjusi. – Jis prie būdos laikomas, o kai pamato mane, džiaugsmu netveria. Žino, kad bus žygis. Ryte ir vakare kaip patrakę lakstome. Šitas pasiutęs, baisus medžiotojas."

Pasakoja nuotykius, drauge patirtus. Kaip Rikis bebriuką pasigavo, o Doloresa turėjo iš jo nasrų traukti. "Vos infarkto negavau", – sako aistringa gyvūnų mylėtoja. O dabar štai veido sumušimą gydosi. "Pusė mano veido – mėlynė. Paskui tokį paukštuką kad pasileido, Jėzau, kaip tempė šniūrą! Aš į griovį įvirtau, o ten akmenuota nuošliauža. Ačiū Dievui, dantų neišsimušiau, šonkaulių nesusilaužiau, kad kiek, šaka akį būtų išdūrusi, – tik juokiasi, kai viskas gerai pasibaigė, ir tuoj pat pakviečia: – Atvažiuokit aplankyti po kokios savaitės, kai atslūgs mėlynė. Kaip aš dabar pasirodyčiau?"

Apie gerumą

"Man patinka pabūti miškine. Kai esu čia, iš vienos pusės nuostabu – gamta ir vienatvė, iš kitos pusės sunku – kankina nuobodulys, suvokiu, kad man reikia žmonių", – atvirauja Doloresa. Čia pat pasakoja perskaičiusi Karlo Gustavo Jungo knygą "Atsiminimai, vizijos, apmąstymai", kurią analitinės psichologijos pradininkas parašė būdamas 83-ejų. "Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido kaip atsiskyrėlis, gyvendamas asketiškai ir pripažino, kaip sunku būti paprastam", – išveda paralelę aktorė, garsėjanti kuklumu.

Šią jos vasarą praskaidrino ištikima gerbėja maskvietė Marina, keturias dienas paviešėjusi sodyboje. "Kad privežė man knygų rusų kalba, net autorių tokių nežinau. O kiek jie su Tomu diskutavo!" – džiaugiasi, kad ir sūnui buvo smagu. Marina – ypatingas žmogus D.Kazragytės gyvenime. Nuo 1983-iųjų, kai Maskvoje pamatė Kauno dramos teatro spektaklius, susižavėjo lietuviškais pastatymais ir Doloresos talentu. Nuo to laiko beveik kasmet atvažiuodavo į Lietuvą, stengėsi pamatyti visas premjeras, lankė ir mylimą aktorę. O šiemet, žinodama, koks svarbus D.Kazragytei Izraelis, į kurį vis svajojo sugrįžti, padovanojo kelionę.

"Išskridome gegužės pirmąją, praleidome Izraelyje dvi savaites. Gyvenome pas jos mokyklos laikų draugę, niekas man nekainavo. Aš tik trim šimtais eurų prie kelionės prisidėjau", – džiaugiasi bičiulės dosnumu D.Kazragytė.

Ji ne kartą įsitikino, kad yra gerų žmonių. Kartą Prisikėlimo bažnyčioje prie aktorės priėjo nepažįstama moteris ir pasakė norinti padovanoti kelionę. "Pasirodo, matė mane per televiziją, skaitė mano knygas, patiko, todėl jiedu su vyru nusprendė pakviesti mane pakeliauti po Prancūziją", – prisimena mielą netikėtumą.

Nevertėtų stebėtis žinant, kokią daugybę žmonių D.Kazragytė yra apglosčiusi savo širdies gerumu ir dosnumu, prajuokinusi aktorystės talentu, sugraudinusi nuoširdumu, suteikusi stiprybę savo knygomis.

"Rašai?" – nedrąsiai klausiu, žinodama Doloresos pažadus, kad "tai bus paskutinė knyga". "Jau šimtas puslapių parašyta. Sustojau ties Izraeliu. Atsivežiau į kaimą, bet kažkaip neprisėdu. Matyt, ne laikas. Neskubėsiu. Rugsėjį bus metai, kai paskutinė knyga išėjo", – turi mintyje autobiografinės eseistikos knygą "be pabaigos...".

Kaip gera ir ramu pasidarė sužinojus, kad paprastumo genijumi, lietuviškuoju Coelho vadinama rašytoja vėl neria į savo sielos gelmes, kad padovanotų dar vieną knygą-dienoraštį ir pasidalytu tyloje išgirstais atsakymais į svarbiausius gyvenimo klausimus. Vadinasi, liūdesiui nėra vietos.