Spektakliu "Miškinis" naująjį sezoną pradėjęs Nacionalinis Kauno dramos teatras netrukus pristatys dar vieną premjerą – režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklį "Klaros santykiai". Pagrindinį vaidmenį jame kurs aktorė Gabrielė Aničaitė.

Naujoji premjera – jau šį savaitgalį. Pagal vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę sukurtas spektaklis apie mus supančią dabartį ir jos tragikomiškumą, absurdą ir geisme įkalintus žmonių santykius, vedančius į beprotybę.

Pagrindinė spektaklio herojė įklimpusi tarp prasmės ieškojimo ir neišvengiamos beprasmybės, tarp susvetimėjusių žmonių ir jų santykių, tarp neveiksnumo ir noro kažką keisti. Spektaklyje, be G.Aničaitės, vaidina Daiva Rudokaitė, Inesa Paliulytė, Inga Mikutavičiūtė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Gaučas, Ričardas Vitkaitis, Neringa Nekrašiūtė, Henrikas Savickis, Mindaugas Jankauskas, Antanas Kurklietis, Raimonda Šukytė.

Kurdama Klaros vaidmenį G.Aničaitė sakosi pažvelgusi į savo santykius su žmonėmis. Jos herojė – įžūli ir sutrikusi, gyvenimo prasmės ir vidinės ramybės ieškanti moteris. Pati aktorė prisipažįsta mananti, kad kiekviena diena yra dovana, kiekvienas žmogus – mokytojas, kiekviena patirtis – laimėjimas.

– Dea Loher – fantastiška dramaturgė, kūriniuose suderinanti ironiją ir psichologiškumą, meilę ir mirtį. Kaip prisijaukinote šį dramos tekstą?

– Mano santykiai su "Klaros santykiais" iš pat pradžių buvo gana įtempti. Tai sudėtinga, daugiasluoksnė pjesė, kur už neilgų, realistinių scenų ir ironiškai logiškų dialogų slepiasi skausmingų įvykių ir gilaus liūdesio pasaulis. Teko gerokai padirbėti gryninant santykius su Dea Loher "socialine poezija". Tačiau, kaip ir kiekvienam procese, galų gale viskas, kas atrodė painu ir sudėtinga, tapo paprasta ir aišku. Niekas negali prilygti tam išlukštenimo džiaugsmui.

– Jūsų įkūnijama veikėja Klara – itin įdomi ir charakteringa. Kokios jos savybės tau atrodo kertinės?

– Klara savo išore, elgsena yra drąsi, laisva, netgi įžūli. Atrodo, jai visai nesvarbu, ką pagalvos kiti, ji nepaiso ribų ir draudimų, sako, ką galvoja, tarsi meta iššūkį aplinkai – atsimerkite, pamatykite save ir keiskitės. Sakyčiau, kad ji racionaliai jausminga ir aistringai intelektuali.

– Galima teigti, kad Klara gyvena tarsi pro stiklą žvelgdama į ją supančių žmonių santykius, įkalinta tarp negalėjimo ir nežinojimo. Jos būtis – tragiška?

– Klaros tragedija yra ta, kad ji, bandydama išardyti aplinkinių tvarką ir išprovokuoti kitų aistras, pati bėga nuo savo vidinės netvarkos ir slopina tikrus jausmus. Ji slepiasi po Klaros kauke ir neleidžia sau būti tiesiog žmogumi, silpnu, vienišu ir trokštančiu meilės.

– Kiekvienas dramaturgas, kurdamas veikėjo paveikslą, juo siekia kažką pasakyti. Kokią žinutę žiūrovui transliuoja Klara?

– Klaros lūpomis autorė kritikuoja visuomenės vergavimą taisyklėms ir instrukcijoms, šaiposi iš priklausomybės nuo pinigų, ironizuoja gyvenimo prasmės ieškojimą.

– Kuo jums šis vaidmuo ypatingas? Ar pavyksta atrasti savo ir vaidmens sąsajas?

– Kiekvienas naujas vaidmuo, mažesnis ar didesnis, skatina gilintis į save. Man dar nė karto nėra buvę, kad perskaičiusi pjesę nesakyčiau: o, tai juk apie mane! Nesvarbu, ar tai būtų karalienė, ar kekšė, ar paauglys vaikinas. Visos istorijos yra apie žmones. Mes juk net neįsivaizduojame, kiek slepiasi mūsų viduje. Kokiais mes taptume smarkiai pasikeitus aplinkybėms? Kokių aistrų gali sukelti reikšmingi gyvenimo įvykiai ir kokie poelgiai atrodys visiškai racionalūs esant ypatingai situacijai? Jei teatras yra gyvenimo atspindys, tai, prieš sodindami žiūrovą prie to veidrodžio, aktoriai patys pirmieji privalo į jį pažvelgti. Tai visada nelengva, tačiau jei būni sąžiningas su savimi, visada laukia atpildas – apsivalymas ir vidinė ramybė.

– Susidaro įspūdis, kad Klaros charakteristika jums sukėlė egzistencinių klausimų potvynį. Kritiškai pažvelgėte į supančią aplinką?

– Klara mane privertė eilinį kartą pažvelgti į savo santykius su žmonėmis. Paklausti savęs – kodėl? Kodėl taip nelengva atleisti mylimam, kodėl sunku prisipažinti kaltes pačiam artimiausiam, kodėl vengi prašyti pagalbos tų, kurie visada šalia? Kodėl nuolat norisi svetimų simpatijos ir pripažinimo, o savus taip lengva pamiršti ir įskaudinti? Kodėl taip paprasta iškloti visą savo gyvenimą nepažįstamajam, o pasidalyti liūdesio ir nerimo našta su ištikimiausiais – nepatogu ir skausminga?

– Kiekvienas iš šių klausimų turi vieną atsakymą – mes bijome atvirumo ir net patys savęs?

– Žinoma, pats svarbiausias kliuvinys mūsų gyvenime – baimė, kurią patys sukuriame, iš praeities košmarų, iš neišsipildžiusių svajonių ir vis atgimstančių kompleksų. Baimė pažvelgti kitam į akis gimsta iš baimės pažvelgti į save. Nesugebėjimas atleisti kitam gimsta iš negebėjimo atleisti sau. Ne pasiteisinti, ne pameluoti, ne užglaistyti kaltes, o iš tikrųjų pripažinti, atleisti ir susitaikyti. Pažinti savo ydas ir leisti atsiskleisti geriausioms savybėms.

– Klara ieško savo gyvenimo prasmės. Ar mums iš tiesų reikia jos ieškoti?

– Be abejo! Labai svarbu surasti prasmę! Tiksliau, įprasminti prasmės ieškojimą ir vien dėl to jaustis prasmingai! O jei rimtai, turbūt pasikartosiu, bet manau, kad reikia būti čia ir dabar. Gyvenimo pilnatvė, manau yra ne lobis, kurio reikia ieškoti, o jausmas, kurį reikia leisti sau išgyventi. Ir jei keliauti – tai tik į savo širdies centrą.

– Atrodo, Klaros pasirinkimas ironizuoti aplinką, egzistuoja ir tavo asmenyje. Manai, kad šį baimės fenomeną žmonių santykiuose galima išnaikinti?

– Manau, kad galima apsieiti ir be naikintuvų. Nepaliekame neužrakintų namų durų, bet tai nereiškia, kad negalime išmesti raktų nuo širdies... Reikia tik noro.

– Ar apskritai norėtumėte tokį žmogų kaip Klara sutikti gyvenime? Ką jai pasakytumėte ir kaip jai padėtumėte atrasti vidinę harmoniją?

– Tikrai nesijaučiu galinti kažkam patarti harmonijos atžvilgiu, bet iš esmės žinau, kad žmonės tikrai sugeba padėti vieni kitiems tiesiog būdami šalia. Dažnai net nesuvokiame, kad vienas mūsų žvilgsnis ar prisilietimas kažkam buvo milžiniškai reikšmingas. O gal ji man padėtų atrasti vidinę ramybę? Nežinau, ar aš labiau tikiu likimu, ar aplinkybėmis, bet esu tikra, kad kiekviena diena yra dovana, kiekvienas žmogus – mokytojas, kiekviena patirtis – laimėjimas.

– Neabejotina, kad vaidmuo sudėtingas. Repetuojate ir kitame spektaklyje (Andriaus Kurieniaus režisuojamo muzikinio spektaklio "Vargšų opera" premjera NKDT scenoje – jau spalį). Ką tik grįžote iš kino aikštelės, dirbote kuriant juostą "Emilija". Aktoriui poilsis – tuštuma ar brangenybė?

– Man asmeniškai tai yra prievolė. Geriausias poilsis – naujas darbas. Niekas taip neatgaivina kaip naujas vaidmuo, nauja komanda, nauji santykiai. Ypač po tokių maratonų gavus poilsio dienų, iš pradžių tai būna skausmingai nesuvokiama, aplanko baisus tuštumos jausmas. Ilsėtis irgi reikia mokėti! Aš vis dar mokausi.