Kaip gimė idėja

"Kasdien važiuodamas iš Šilainių per Vilijampolę į darbą "Kauno dienos" redakcijoje, užsukdamas į šį miesto rajoną su redakcijos užduotimis kaip fotografas, atkreipiau dėmesį į jo savitumą. Pradėjęs domėtis Vilijampolės praeitimi, kalbinti čia gyvenusius žydus, fiksavau išlikusius čia virusio gyvenimo nebylius liudytojus, pokyčius šiais laikais. Tam paakino ir tai, kad pats vaikystėje bėgiojau Vilijampolės gatvelėmis, mačiau žydų gyvenimą iš šalies sovietmečiu", – vardijo E.Butkevičius nuotraukų albumo atsiradimo priežastis.

Pasak pašnekovo, nuotraukų albume jis mėgino vaizdais atkurti tik nedidelę, bet labai tragišką Vilijampolės istorijos atkarpą – šioje teritorijoje nacistinės Vokietijos suplanuotą ir Kauno komendanto bei burmistro 1941 m. įsakymais pačiame vidurvasaryje įkurtą žydų getą. Beje, ši teritorija getui buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes joje nuo seno gyveno itn gausi žydų bendruomenė. Fotografas prisimena šią gausią bendruomenę, kuri sovietmečiu pamaldų dienomis šurmuliuodavo prie sinagogos E.Ožeškienės gatvėje ar sėdėdavo ant suoliukų Laisvės alėjoje, o darbo dienomis – beveik kiekvienoje Senamiesčio prie buvusio turgaus dirbtuvėlėje, kur buvo taisomi batai, skėčiai, galandami peiliai, pardavinėjami gaivieji gėrimai, užsiimama kita smulkia prekyba, amatais.

Pasakojo liudininkai

Didelis netikėtumas E.Butkevičiui buvo aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai daugybė žydų išvažiavo į Izraelį. "Per kelerius metus jie tiesiog išnyko iš Kauno. Tik šį kartą jie tai darė savo noru, o štai jų išnykimas Kaune vokiečių okupacijos metais – tai šalia mūsų gyvenusios tautos genocido išdava. Man pasisekė daugiau sužinoti apie tai, kaip sakoma, iš pirmų lūpų – bendravau su Kaune likusiais žydais, klausiausi Jakovo Lopianskio, kuris buvo vienintelis žydas, iki 2014 m. gyvenęs savo name buvusio geto teritorijoje, kartu su Petru Šabonu vaikščiojau po buvusio geto teritoriją, klausydamasis jo vaikystės prisiminimų apie gyvenimą šalia geto", – atskleidė savo žinių apie geto gyvenimą šaltinius fotografas.

Pasak E.Butkevičiaus, P.Šabonas paneigė gandą, kad pačioje karo pradžioje, kai prasidėjo žydų pogromai, Vilijampolėje buvo žiauriai nužudytas vietinis rabinas, o jo galva padėta ant jo namo palangės. "P.Šabonas, kuriam tuo metu buvo septyneri, su šeima gyveno tame pačiame Kernavės ir Panerių gatvių sankirtos kieme, kuriame stovėjo ir tebestovi raudonų plytų rabino namas, patekęs į geto teritoriją. Tad rabino kaimynas – mažasis Petras – dažnai prasmukdavo į getą, nešdamas jo gyventojams duoną, už kurią jam žydai įduodavo drabužėlių. Po kelerių metų Petriukas matė ne tik siaubingus geto likvidavimo vaizdus, bet ir nužudytą rabiną. Mat po to, kai vokiečiai pasitraukė iš miesto, o rusai dar nebuvo atėję, Petriukas su bendraamžiais, ieškodamas išlikusiuose geto namuose ūkiui tinkančių rakandų, užsuko į namą, kuriame gyveno rabinas su šeima. Viename kambarių pamatė jį, kybantį vietoje šviestuvo žemyn galva", – pasakojo fotografas.

Akcijos gete

Albumo įžanginiame žodyje E.Butkevičius nurodė geto teritoriją, tilpusią tarp Neries upės, Raudondvario plento, Panerių ir Varnių gatvės. Svarbią šios teritorijos dalį užėmė dabartinė Sąjungos aikštė. Pagrindiniai aptverto spygliuota viela geto vartai buvo įrengti ties Linkuvos, Ariogalos, A.Kriščiukaičio gatvių sankirta.

Vokiečiai gete periodiškai vykdė garsiąsias akcijas, kurių metu išvežti iš geto žydai buvo žudomi ne tik Lietuvoje. J.Lopianskis pasakojo apie žiaurią vaikų akciją, kurios metu iš tėvų buvo atimami vaikai ir išvežami pražūčiai. Ši akcija vyko 1944 m. kovo 26–28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per dvi minėtas kovo dienas buvo surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suimta 130 geto policininkų žydų, o kitą dieną suimtieji (tarp jų ir 34 policininkai) buvo sušaudyti.

Ką išgyveno Jakovas

"Anot J.Lopianskio, jį, mažametį berniuką, nuo tikros mirties vaikų akcijos metu išgelbėjo giminaitis, paslėpęs jį su kitais giminės vaikais namo sienoje įrengtoje slėptuvėje. Prisiminė jis ir susitikimą akis į akį su vokiečių kareiviu geto gatvėje. Kareivis pats priėjo prie Jakovo ir, paglostęs jo galvą, padavė šokolado plytelę. Paglostė, matyt, todėl, kad Jakovas vaikystėje buvo šviesiaplaukis. Netikėta dovana sukėlė šeimai nerimo – o gal užnuodyta? Todėl Jakovo tėtis davė jos gabalėlį slapta laikytam šuneliui. Kai šuo ir po kelių dienų liko sveikas, Jakovas suvalgė įtarimų sukėlusį šokoladą. Beje, berniuką iš geto išgelbėjo lietuvis Jonas Eimuntas", – pasakojo fotografas, sklaidydamas savo albumo puslapius, kurių viename yra ir J.Lopianskio portretas.

Fotografas, kuris siekė užfiksuoti geto teritorijoje tai, ko dar nespėjo sunaikinti laikas, stebėjosi painiu gatvelių tinklu, išlikusiais namukais, jų spalvingumu, nekalbiais gyventojais, kurių ne vienas net nežino pagrindinio šios vietos išskirtinumo – čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės ir šioje teritorijoje vokiečių okupacijos metais veikusio geto (vienu metu čia gyveno net 30 tūkst. žydų!) bei koncentracijos stovyklos. Priminsime, kad iš 37 tūkst. Kauno žydų tik mažiau nei 3 tūkst. sulaukė pokario.