Apie savo metus negalvojanti ir savo amžiaus naštos nejaučianti artistė KVMT – jau 45 sezoną. "Prašau Dievo sveikatos, kad galėčiau kiek galima ilgiau prasmingai gyventi – užsisėdėti namuose ne mano būdui, tad senatvei neleisiu manęs ten aptikti. Jeigu nebedirbsiu teatre, tebemokysiu vaikus šokti", – šypsosi optimizmo nestokojanti A.Masalkina.

Per kelias dešimtis metų vaidmenų susikaupė tiek, kad visų ir nesuskaičiuosi. Dabar scenoje balerina savo patirtį perteikia kurdama scenos judesį įvairiems muzikinio teatro spektakliams, mokydama vaikus baleto meno paslapčių jos vadovaujamoje vaikų baleto studijoje "Pti dance".

Šokis prieš televizorių

A.Masalkina gimė ir mokslus baigė tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Mama buvo gydytoja, o tėtis karo inžinierius – projektavo povandeninius laivus ir tankus, tačiau buvo meniškos sielos: mokėsi muzikos mokykloje, žavėjosi teatru ir kurį laiką ten dirbo statistu. Nors buvo kariškis, kiekvieną šeimos šventę jis paversdavo neužmirštamu teatralizuotu reginiu: rašė eiliuotus scenarijus, kūrė dekoracijas, tikrindavo, ar vaikai (Antonina ir du vyresni broliai) gerai išmokdavo savo vaidmenis.

Tiesa, tėvai savo dukteriai baleto artistės ateities nebuvo numatę. Jie labai realiai vertino jos gabumus ir nekurstė meilės baletui. Dėl bendro išsilavinimo mergaitė lankė dramos būrelį, dainavimo pamokas. Buvo protinga, gabi mokslams, todėl tėvai tikėjosi, kad duktė gali kažką prasmingo nuveikti kitoje srityje.

Kartą šeima per televiziją žiūrėjo baletą "Žizel", kur pagrindinį vaidmenį atliko garsioji Galina Ulanova. Šokis mergaitę tiesiog pakerėjo. Tą vakarą, atidžiai kartodama kiekvieną judesį, ji šoko priešais televizorių, o kitą rytą paprašė mamos nuvesti į šokių būrelį.

Pirmoji šokių mokytoja Jelena Godarova iš karto įžvelgė vienuolikametės neįtikėtiną lankstumą, gebėjimą puikiai įsiminti ir labai tiksliai atkartoti vos kartą matytą judesį. Ilgai nesvarsčiusi mokytoja nuvedė mergaitę į A.Vaganovos choreografijos mokyklą, kurią ir pati baigė prieš keletą metų. Tėvai apie tai sužinojo beveik po metų.

"Esu iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo laužyti savo prigimties dėl profesijos pasirinkimo", – nusišypso A.Masalkina, nors užsibrėžtas tikslas nebuvo pasiekiamas lengvai.

Esu iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo laužyti savo prigimties dėl profesijos pasirinkimo.

"Baletas paklusnumo reikalaujanti, fiziškai alinanti profesija. Jai pasirengti sudėtinga, tai darbas, atimantis daug energijos ir prasidedantis nuo mokyklinio amžiaus. Disciplina ir kasdienės treniruotės. Neatsisakydavau jų nei tada, kai iš nevilties riedėdavo ašaros, nei tada, kai būdavau pasiekusi geriausią fizinę būklę", – prisimena moteris.

Be kompromisų

Gyvenimą baleto kalvėje A.Masalkina prisimena kaip juodo darbo ir geležinės drausmės periodą. "Bet būdavo ir pramogų – šokiai, per kuriuos negesindavo šviesų, o pirmoje eilėje visuomet sėdėdavo mokyklos direktorius, pavaduotojos, pedagogai. Kartais koncertuodavome ir gretimoje Suvorovo karo mokykloje, kur po to vykdavo bendri "žiburėliai". Tačiau su ant pakaušio tvirtai susuktais kuodukais, baltomis palaidinėmis ir juodais sijonėliais dažniausiai it pilkos pelytės nematomos likdavome stovėti tolimiausiame salės kampe, nes į tokias šventes pakviestos ryškios ir išsipusčiusios kadetų draugės nepalikdavo mums jokių vilčių", – juokdamasi prisimena baleto artistė.

Mokykloje matavo kiekvieną kūno centimetrą, ribojo maistą, o savaitgaliais ir švenčių dienomis, kai bendraamžiai dykinėjo, būsimos balerinos plušėjo repeticijų salėje.

Per kontrolines atrankas, kurios vyko du kartus per metus, neatitinkančias standartų be gailesčio metė lauk – jų vietos laukė šimtai, dėl baleto pasiryžusių paaukoti viską. Išimčių nedarė net paskutiniuose kursuose. Konkurencija buvo milžiniška. Neretai merginos buvo gyvos tik kefyru ar vandeniu, o nuo persitempimo, milžiniškų krūvių tiesiog pamokose netekdavo sąmonės.

Į užsiėmimų salę moksleivės privalėjo ateiti pusvalandžiu anksčiau nei mokytoja, apšilti ir laukti jos. Vėluoti buvo draudžiama. Jeigu kuri atsekdavo pedagogei iš paskos, prieš nosį užtrenkdavo duris, ir pamoką tekdavo stebėti tik pro rakto skylutę. Už netinkamą laikyseną, neteisingai iškeltą koją, netikslų judesį mokytojos (buvusios ir esamos primabalerinos, nusipelniusios artistės) nesibodėdavo išvadinti netikėlėmis, nevėkšlomis ar kitokiais žodeliais, neretai juos palydėdamos skambiu pliaukštelėjimu per nugarą, rankas ar sėdynę.

Bendraudami su mokinėmis pedagogai nesivargino ieškodami epitetų, tačiau mokinės viską priimdavo kaip duotybę ir jautė dėkingumą už suteiktą garbę būti ten, kur ir oras persisunkęs baleto dvasios.

"Mokykla įskiepijo fanatišką meilę ir pagarbą savo profesijai, suvokimą, kad balete labai svarbu suformuoti kūno linijų estetiką, teisingai atlikti judesius", – sako A.Masalkina, kuriai dėl pastovumo ir griežtų, aiškių taisyklių klasikinis šokis pranašesnis už kitas šokio sritis.

"Baletas yra klasika, nuosprendis iki gyvos galvos, negailestingas ir neatleidžiantis neištikimybės. Jis reikalauja nesibaigiančios judesio technikos grynumo, subtilumo paieškos, nepamatuojamai didelių dvasinių ir fizinių pastangų. Tie, kurie trokšta šokti, kuriuose yra vidinio degimo, šoka nepaisydami jokių aplinkybių, nes pasirinkę šokti kitaip nebegali. Šokti Sankt Peterburgo Marijos teatre daugumos baleto artistų svajonė, kuri dažnai taip ir lieka svajone. Mokyklos auklėtinės, dar besimokydamos vyresniuose kursuose, lipo į didžiąją sceną ir masinėse scenose šoko garsiausiuose baleto spektakliuose su grandioziniu kolektyvu, kuriančiu brangius pastatymus su kviestiniais garsiausiais pasaulio choreografais", – sako pašnekovė, kuriai teatro kvapas, užkulisiai, šviesos, repeticijų salė buvo stebuklingos kasdienybės dalis, pagimdžiusi nenugalimą scenos ir šokio trauką."

Rokas, džiazas ir klasika

Pabaigusi mokyklą, balerina keletą sezonų šoko Petrozavodsko, Lvovo, Leningrado teatruose. 1972 m. Kauno muzikinio teatro baletmeisteris Alfredas Kondratavičius ją pakvietė į baleto trupę. Taip A.Masalkina atsidūrė Kaune, kur sėkmingai susiklostė ne tik šokėjos karjera, bet ir šeiminis gyvenimas.

Savo vyrą Joną Kriukelį balerina taip pat sutiko teatre, kur jis dirbo apšvietėju. Hipiškos išvaizdos vyras anuomet mažai teišmanė apie baletą. "Jam tai buvo tik paprasčiausias kojų kilnojimas, – juokiasi A.Masalkina ir patikina, kad dabar sutuoktinis puikiai skiria gerą choreografiją nuo prastos, aukšto meistriškumo baleto artistų pasirodymus nuo mėgėjiškų.

"Mano muzika – klasikinė. Dievinu Čaikovskį. Jonas – aistringas sunkiojo roko ir džiazo gerbėjas, turintis nemenką šios muzikos kolekciją. Dabar, šalia roko ir džiazo, radosi vietos ir klasikai – vyro mėgstamiausias kompozitorius – Wagneris. Beveik visą šio kompozitoriaus muziką žino atmintinai, gali išvardyti begalę Wagnerį dainuojančių atlikėjų. Meilė daro stebuklus. Vyro palaikymą jutau nuolat: darbe, namuose, kur buvo nepamainomu pagalbininku auginant sūnų", –  negailėdama pagyrų sutuoktiniui A.Masalkina svarsto, gal tai kompensacija, kad anksti neteko mamos, ir Dievulis, gailėdamas jos, apdovanojo puikiais artimaisiais.

Tirpstantys pyragėliai

Dietos? Jų A.Masalkina sako niekada nesilaikiusi. Valgydavo daug ir ką panorėjusi – neatsisakydavo ir draugių dalies, ypač per vasaros atostogas, kai jai, kaip nepriaugančiai svorio, draugės atiduodavo po pusę porcijos skaniųjų kukuliukų, pirktų pas gatvės prekiautojus.

"Visos, išskyrus mane, bijodamos priaugti net gramą, skaičiuodavo kiekvieną kąsnį", – nusijuokusi prisimena balerina, tik sulaukusi gražaus amžiaus nebevalganti vakarais. Virtuvėje šokėja kulinarijos šedevrų nekuria. Ji gamina paprastą, sveiką ir daug išmonės nereikalaujantį maistą. O jos pasididžiavimas – burokėlių sriuba. "Aukštasis pilotažas", – vienbalsiai pripažįsta namiškiai ir draugai.

Žinau daugybę sulaužytų likimų, kai atėjus laikui nugintos nuo didžiosios scenos balerinos ir dainininkės, nesugebėdamos prisitaikyti prie staiga pasikeitusio pasaulio, panyra į depresiją, alkoholį.

Stebint šią dailių formų moterį vargiai patikėtum, kad ji – tikra smaližė, dievinanti tortelius, pyragėlius ir kitokius skanėstus. Jos draugė ir baleto kolegė Natalija Chachalina-Šimanavičienė kepa nuostabias bandeles su kopūstais, bulvėmis, mėsa, kurios kur kas pavojingesnės už torto gabalėlį. "Niekada nepraleidžiu progos pasmaguriauti jos kepiniais. O kai nuvažiuoju į Peterburgą, pirmiausiai nusiperku pyragėlių buše. Dėžutėje jų paprastai būna šeši ir, nepraėjus nė pusvalandžiui, visi jie tiesiog ištirpsta burnoje. Gaila, kad Kaune nėra šio gardėsio", – nusišypso jubiliatė.

Užsilikusi teatro dvasia

A.Masalkina gražių žodžių negaili kolegoms ir choreografams, ne nurašiusiems, o reanimavusiems šokėją, kai jai užslinko juodasis periodas.

"Choreografas Jurijus Smoriginas žmogus – reiškinys, laiku užpildęs besiveriančią tuštumą ir pamaitinęs sielą. Choreografo palaikymas ir pasitikėjimas neleido man susmukti, padėjo atsitiesti ir atsiskleisti kitokiomis spalvomis ir kitiems, ir sau pačiai. Andrius Kurienius įvertino mano patirtį ir atrado vietą savo tango spektaklyje "Trijų minučių romanas" – jame šokau ir per savo 60-metį. Tai paskutinis mano, kaip baleto šokėjos, sceninis darbas. Režisierius Kęstutis Jakštas, statydamas muzikinį reviu "Zygfrydo Vernerio kabaretas", spektaklį apie teatrą, nepamiršo manęs, užsilikusios teatro dvasios, kaip senojo teatro prisiminimo... Esu dėkinga likimui, kad leido sutikti šiuos nuostabius Lietuvos baleto ir teatro meistrus, išugdžiusius daugelį talentingų artistų", – šypsosi šokėja, prisiminusi, kad dauguma balerinų sceną palieka nesulaukusios nė 40-ies.

Bet A.Masalkinai likimas buvo palankus ir gyvenimas klostėsi sėkmingai, kai nuosekliai pereinami visi jo etapai – įgyjamos žinios, kūrybos pagrindas, kuriami vaidmenys, o, atėjus metui, atsisveikinama su scena, turint galimybę žinias ir patirtį perduoti jaunesniems kolegoms, augančiai kartai – vaikams.

"Žinau daugybę sulaužytų likimų, kai atėjus laikui nugintos nuo didžiosios scenos balerinos ir dainininkės, nesugebėdamos prisitaikyti prie staiga pasikeitusio pasaulio, panyra į depresiją, alkoholį. Kad išgyventų, kai kurios prekiauja turgavietėse, valo biurus, dirba atsitiktinius, su menu nieko bendra neturinčius darbus. Kauno muzikiniam teatrui, visiems jo žmonėms dėkinga už savo ilgą kūrybinį gyvenimą, už ypatingą atmosferą, kurios nėra jokiame pasaulio teatre. Ir už ypatingą jausmą, apimantį kaskart pravėrus teatro duris, kad patenki į savo šeimą su meile, džiaugsmais, nesėkmėmis ar liūdesiu ir kur visuomet, kad ir kas benutiktų, sulauksi palaikymo ar ištiestos pagalbos rankos", – sako A.Masalkina.