Kuo ypatingas šis kūrinys ir pastatymas dirigentams Jonui Janulevičiui (J.J.) ir Juliui Geniušui (J.G.)? Apie tai – pokalbis su batutos meistrais.
– Kas jums yra "Makbetas"?
– J.J.: Paklauskime savęs, kiek turime šekspyriškojo "Makbeto", kiek verdiškojo, o kiek to personažo, kurį esame susikūrę savyje. Man svarbu, kaip aš jį matau nuo dirigento pulto, kiek sugebu pajausti, betarpiškai bendrauti. Mano repertuare šis spektaklis, ko gero, sudėtingiausias: jis pasižymi didžiule emocine ir psichologine įtampa. Tai – bendra viso spektaklio tonacija, neleidžianti nė sekundei atsipalaiduoti. Stebėdamas repeticijas suvokiu, kad spektaklis bus emociškai sunkus ir taps tam tikro publikos kontingento reikalaujančiu reginiu. Norėdamas nagrinėti, jausti ir analizuoti gyvenimo prasmės akcentus, žiūrovas dažniau renkasi dramos teatrą, o didžioji dalis mūsų repertuaro orientuota į lengvesnį žanrą, tad "Makbetas" tikrai taps sunkiasvoriu spektakliu, pakeisiančiu neseniai rodytą Gaetano Donizetti operą "Liučija de Lammermoor".
– J.G.: Pirmoji mintis išgirdus Makbeto vardą – G.Verdi opera. Ko gero, atlikus apklausą pasauliniu mastu, daugelis respondentų atsakytų, kad tai – Williamo Shakespeare'o pjesė. Iš tiesų, kalbant apie operą "Makbetas", neužtenka paminėti vien kompozitoriaus. Tai – dviejų genijų lydinys. Jų sąsaja labai glaudi, kompozitorius atsiduria viename estetiniame lygmenyje su dramaturgu. Mano manymu, ši opera – pats tobuliausias ir genialiausias W.Shakespeare'o įkūnijimas muzikoje.
– Kokiomis priemonėmis kompozitorius kuria emocinį "Makbeto" užtaisą?
– J.J.: W.Shakespeare'ui rašant "Makbetą" Anglijos aukštuomenė buvo pamėgusi mistiką ir okultizmą. Dramaturgas tuo pasinaudojo, vėliau ši dvasia persikėlė į G.Verdi operą. Jeigu kalbėtume apie pirmąją – itališkąją operos redakciją, galima būtų teigti, kad "Makbetas" – vidurinio kompozitoriaus kūrybos etapo kūrinys. Antroji – prancūziškoji redakcija, atsirado po aštuoniolikos metų. Kompozitorius papildomai parašė tris baleto scenas ir finalinį škotų karių maršą, kuriame panaudotas ritminis "Marselietės" piešinys. Muzikiniame operos audinyje jis išgavo naujas spalvas, nebūdingas ankstesnei jo kūrybai. Visi epizodai, kuriose veikia raganų personažai, išskirti alteruotais foršlagais, treliais, septakordų harmonijomis. Kompozitorius naudoja jam būdingą didelį orkestrą, bet papildo jį ypatingais efektais: dūdmaišius imituojančiu medinių pučiamųjų choralu, rytietišku skambesiu siužeto liniją paryškinančiu tamtamu ir kt. Tai rodo progresyvų autoriaus mąstymą.
Operoje gausu epizodų, kada ta pati muzika skamba vis kitame veiksme, reikalaujančiame atitinkamos garsinės emocijos.
– J.G.: Tiek muzikinės plėtotės, tiek instrumentuotės prasme galime rasti sudėtingesnių operų nei "Makbetas". Čia lengvai atpažįstama tradicinė muzikinė G.Verdi kalba. Bet "Makbetą" reikia suprasti. Šią operą galima atlikti nesigilinant į potekstes, bet tai bus vos du procentai to, ką užkodavo kompozitorius. "Makbeto" dramaturgija užrašyta tarp eilučių, ją reikia iššifruoti ir panaudoti perteikiant veikėjų charakterius. Tai išties sudėtingas uždavinys ir jame juntamas W.Shakespeare'o kodas, kurį reikia perskaityti muzikinėje plotmėje.
– J.J.: Kitose G.Verdi operose vyrauja aiški siužeto linija, o "Makbete" yra keletas tarpusavyje susipynusių, bet labai skirtingų linijų. Viena jų – Makbetas ir Ledi, išreiškiantys valdžios troškimo motyvą, kita – raganų scenos ir joms būdinga mistika. Čia susiduria įprastinė kompozitoriaus stilistika ir klaikiomis harmonijomis persunktas mistinis G.Verdi. Operoje išryškėja muzikinė polifonija, vėliau visu grožiu suspindėjusi operoje "Falstafas". Orkestras peržengia akompanuojančio instrumento įvaizdį – jis savomis linijomis apipina vokalo partiją, sujungdamas viską į bendrą polifoninį audinį.
– J.G.: Kompozitorius partitūroje pateikia gausybę nurodymų dainininkams. Jo nuorodos teigia, kad tam tikruose epizoduose reikia ne dainuoti, o intonuotai kalbėti. Štai laiške Salvadorui Cammarano, besirūpinusiam, kad sopranas Eugenia Tadolini pasirodytų "Makbeto" premjeroje Neapolyje, jis rašo, kad "Tadolini pernelyg talentinga šiai rolei. Tadolini žavi ir graži. Aš noriu, kad Ledi būtų bjauri ir velniška. Tadolini dainuoja tobulai, o aš noriu, kad Ledi nedainuotų. Tadolini balsas nuostabus, tyras, galingas ir skambus. O aš noriu, kad Ledi balsas būtų aštrus, prislopintas ir besielis. Tadolini balsas angeliškas. Ledi balsas turėtų būti demoniškas."
– Tiek Makbeto, tiek Ledi vokalinės partijos labai sudėtingos, reikalaujančios iš atlikėjų ypatingų pastangų ir gebėjimų. Kaip sekasi įgyvendinti šias užduotis teatro solistams?
– J.G.: Pažvelgus į užrašytas natas gali pasirodyti, kad šias partijas reikėtų dainuoti garsiai ir bravūriškai, bet autorius daug kur liepia dainuoti prislopintu balsu, išskyrus keletą dramatiškų epizodų. Sotto voce atlikimo maniera ne visada priimtina dainininkui, tai nėra lengva, ypač tuomet, kai orkestro skambesys provokuoja garsesnį dainavimą. Bet kompozitorius prislopina ir orkestrą, nurodydamas groti naudojant surdinas, kiek įmanoma tyliau. Kodėl? To reikalauja streso persmelktas sceninis vyksmas.
– J.J.: Iš Baltarusijos atvykęs Stanislavas Trifonovas Makbeto rolę yra atlikęs ne kartą, sukūręs ją labai įtaigiai. Dainius Stumbras ir Paulius Bagdonas kol kas dar – kūrybos procese. Mūsų kuriamas pastatymas – vidinių spalvų, o ne išorinių efektų spektaklis. Mizanscenos, aktorių judėjimas scenoje – viskas jungiama vidinėmis prasmėmis, balsu, intonacijomis, tekstu. Čia didžiausias iššūkis tenka jaunam atlikėjui, teatro scenoje debiutuojančiam P.Bagdonui. Jo balsinės savybės geros, kurdamas personažą jis tobulėja septynmyliais žingsniais. Svarbu, kad jis atlaikytų emocinį spektaklio krūvį, gerai išsidėliotų jėgas ir suvaldytų procesą. Režisierius neleidžia Makbetui taškytis emocijomis, liepia jausti personažą vidumi. Tai padeda tiek pačiai spektaklio dramaturgijai, tiek dainininkams, nes neapdairiai atliekant šią partiją po vienos arijos galima netekti balso.
– J.G.: Pagrindinis operos herojus ar, kitaip tariant, antiherojus yra baritonas. Tai viena iš revoliucinių G.Verdi idėjų. Pasak autoriaus, Makbetas tarsi užprogramuotas nenatūraliam balsui, skambančiam prislopintai ir dusliai. Ši emocinė išraiška, jokiu būdu nereiškianti dainavimo silpnu balsu – vienas iš faktorių, suteikiančių operai mistinį skambesį. Artėjant premjerai pamatysime, kaip Makbeto rolės atlikėjams pavyks transformuoti balsus. Manau, kažkam iš jų teks paieškoti skambesnių garsų, kitiems – atvirkščiai, atrasti daugiau duslumo. Apie Ledi vaidmenis kuriančias Ramintą Vaicekauskaitę ir Gitaną Pečkytę galiu pasakyti, kad abi jos – ypatingos ir vertos primadonos vardo. Neabejoju, kad Ledi vaidmuo joms taps karjeros viršūne, nes ši rolė sudėtinga ne tik vokaline prasme, bet ir įvairialype emocine, dramaturgine linija.
– J.J.: Mūsų atlikėjos – gražios ir puošnios damos, dainuojančios nuostabiais balsais. Joms teko nelengva užduotis atrasti anksčiau nenaudotas vokalines spalvas, reikalingas šiam personažui. Režisierius, dirbdamas su solistėmis, nuveikė didžiulį darbą. Pasak jo, Ledi neturi taškytis putomis, o privalo atrasti vidines, tamsias spalvas, nes visus blogus darbus operoje daro Makbetas, bet žengti lemiamus žingsnius jį priverčia Ledi. Tai viena iš tų rolių, kurią padainavus spaudas balse išlieka visam gyvenimui.
– Tad kuris iš šių personažų operoje yra svarbesnis?
– J.J.: Čia lemiamu taps režisieriaus požiūris, nes vertinant muzikinę medžiagą šie personažai – lygiaverčiai. Duetų, arijų, ansamblių kiekiu, dainuojamos medžiagos sudėtingumu jie prilygsta vienas kitam. Manau, kad mūsų pastatymo režisūrinis planas paliks erdvės interpretacijai ir leis tai nuspręsti pačiam žiūrovui.
– J.G.: Šie personažai yra lygiaverčiai, bet G.Verdi opera ir W.Shakespeare'o drama vadinasi "Makbetas", tad visgi manau, kad svarbiausia figūra operoje – Makbetas. Žinoma, galutinis rezultatas priklausys nuo atlikėjų talento ir emocinės raiškos. Yra ir trečiasis svarbiausias operos personažas – raganos: ar jos savo pranašystėmis išprovokavo Makbetą žudynėms? Jos pranašauja, bet tuo pačiu ir aiškiai perspėja, kad veiksmai sulauks atpildo. Tai – viena iš esminių operos idėjų: perspėjimo nepaisymas baigiasi dviguba abiejų herojų mirtimi.
– Kokie iššūkiai rengiant "Makbeto" premjerą tenka didiesiems teatro kolektyvams: orkestrui ir chorui?
– J.J.: Operos režisieriaus Ginto Želvio nuomone, mūsų choro kolektyvas – viena iš priežasčių, lėmusių šio spektaklio atsiradimą teatro repertuare. Operoje stiprios turi būti visos choro balsų grupės: vyrai dominuoja karių, plėšikų epizoduose, moterys turi daug užduočių raganų scenose. Pastiprinus kolektyvą solistėmis, moterų grupė atitinka aukščiausio lygmens teatrų chorams keliamus reikalavimus. Spektaklio muzikinė medžiaga sudėtinga, jos atlikimui būtina turėti stiprų orkestro kolektyvą, o ypač didelis krūvis tenka stygininkams. Operoje daug techniškų epizodų, didžiulė tempų kaita, dominuoja neskaidri, bet veržli emocija. Visa tai G.Verdi užrašė gana sudėtinga ritmine faktūra: šioje operoje tempai keičiasi daugiau nei šimtą kartų. Kad visa tai skambėtų įtaigiai, reikia siekti bendros muzikinės pajautos – orkestras, solistai ir choras turi kvėpuoti vienu ritmu.
– J.G.: Jaunoji orkestro instrumentininkų karta išugdyta naujos mokyklos, daugelis muzikantų ragavę Vakarų Europos kultūros, tad dabar muzikinės pajėgos yra tinkamos tokio sudėtingumo operai kaip "Makbetas". Turime puikius, europinio lygmens pučiamųjų instrumentų solistus, stygininkai taip pat profesionalūs – jie pajėgūs groti ne tik tai, kas parašyta gaidose, bet tuo pačiu perteikti niuansus, užkoduotas dviprasmybes. Dirigento uždavinys – visa tai atskleisti: operoje gausu epizodų, kada ta pati muzika skamba vis kitame veiksme, reikalaujančiame atitinkamos garsinės emocijos. Šiam veikalui būtinas stiprus choras, ne veltui "Makbetas" vadinamas chorų opera: galingi finalai, trečdalį veiksmo užimančios raganų scenos. Chorui itin svarbus ansambliškumas, garso kokybė ir suvokimas, apie ką dainuojama. G.Verdi yra pasakęs atlikėjams: "Mažiau galvokite apie muziką. Galvokite apie kiekvieną žodį, tekstą, situacijas ir muzika ateis savaime." Mūsų choras tai sugeba – daugelis teatro choristų yra dainavimo profesionalai, baigę aukštąsias muzikos studijas.
– Spektaklio premjera vyks ką tik renovuotoje teatro scenoje. Ar šis faktorius turės įtakos operos kokybei?
– J.J.: Publikai pateiksime antrosios operos redakcijos variantą. Siekdami koncentruoti muzikinį veiksmą kupiūravome dramaturgiškai nesvarbius motyvus, dažniausiai besikartojančius įvadinėse scenų dalyse. Taip pat atsisakėme vienos šokių scenos. Tikiu, kad teatro akustika po renovacijos bus dar geresnė – atlaisvintos šoninės erdvės, rinktinė scenos grindų mediena turėtų pagerinti garsines scenos savybes.
– J.G.: Scenos renovacijos pabaigos laukiu su nerimu. Akustikai svarbus kiekvienas centimetras, kiekvienas kampas, darantis įtaką garso atspindėjimui. Statant senuosius teatrus akustikos specialistai parinkdavo medžiagas, turėjo specialių priemonių, netgi paslapčių, apie ką liudija remontų metu randami šiaudai salės sienose ar stiklo duženos po orkestro duobe. Tad kaip bus po renovacijos – neaišku. Tai – burtai.
– Ši opera nėra statoma itin dažnai ir nefigūruoja populiariausių operos žanro spektaklių sąraše. Tad kodėl žiūrovai turėtų būtinai pamatyti kaunietiškąjį "Makbetą"?
Tikiu, kad teatro akustika po renovacijos bus dar geresnė – atlaisvintos šoninės erdvės, rinktinė scenos grindų mediena turėtų pagerinti garsines scenos savybes.
– J.J.: Opera – patiekalas gurmanams. Manau, tinkamas būdas išlaikyti žiūrovą šiame žanre – kviesti gastrolierius, taip suteikiant galimybę operos gurmanams paragauti vis naujo prieskonio. Kita vertus – klausytojas turėtų žinoti į kokį spektaklį eina, o tam reikia truputėlį pasiruošti, pasidomėti. Mes privalome publikai rodyti tokio kalibro spektaklius, nes jie ne tik papildo repertuarą – jie palaiko profesinę teatro kokybę. Turime išlaikyti balansą tarp pramoginių ir rimtų spektaklių, juk teatre dirba profesionalūs muzikantai, kuriems greta kasdienio krūvio kartas nuo karto reikia proveržio, leidžiančio pasitikrinti ar esi pasiruošęs iššūkiams. Tam teatro repertuare turi būti visa žanrų paletė ir žiūrovas gali rinktis. Pažiūrėjęs klasikinę operetę jis atsipalaiduos, o po "Makbeto" galės tarti: "koks sukrečiantis spektaklis". Juk norint suprasti tikrą saldumo pojūtį, kartais reikia paragauti sūraus patiekalo. Tikiu gražia operos ateitimi ir, manau, kad Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną išvydęs "Makbetas" taps tikru aukštosios kultūros pavyzdžiu, suteikiančiu dvasinio peno ne vienam gurmanui.
– J.G.: Ši opera – tikras šedevras, bet tai – ne lengvojo žanro kūrinys ir programėlėje perskaitęs operos fabulą dažnas gali pagalvoti: "gal geriau eiti į operetę, kur viskas aišku ir suprantama". Tuo metu "Makbetas" – tamsiausia ir paslaptingiausia G.Verdi opera. Kino filmų anonsuose visada nurodomas žanras. Apie šią operą galėtume parašyti taip: drama, kriminalas, siaubo, fantastinis ir mistinis trileris, kurio siužete nėra meilės linijos. Baisu. Bet iš tiesų televizija rodo dešimt kartų baisesnius dalykus, o žiūrovai trina rankomis: "čia tai filmas". Paradoksalu, bet žmonėms reikia emocinio sukrėtimo. Nemanau, kad tiek W.Shakespeare'as, tiek G.Verdi norėjo sukurti dramą apie žmogžudžius ir jų dvasios anatomiją. Tai – apie nuolatos streso veikiamą, dvejojantį ir neužtikrintą herojų pasakojanti istorija. Gėris galų gale triumfuoja, bet paslaptis išlieka – finalinis pergalės choras skamba agresyviai, tad kompozitorius tarsi nepadeda finalinio taško, palikdamas daugybę atvirų klausimų. Manau, tai turėtų sudominti žiūrovą.
Naujausi komentarai