Ar gali opera būti dryžuota? Gali, jei tai "Dryžuotos operos" vaikams premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Rytoj KVMT pristato paskutinę šio kūrybinio sezono premjerą. Šį kartą tai spektaklis mažiesiems žiūrovams – kompozitoriaus Antano Jasenkos "Dryžuota opera".

Dėmesys – šeimai

Šis dainuojamojo žanro spektaklis pateiks istoriją, kuri ne tik vaikams, bet ir tėvams šmaikščiai ir lengvai pristatys paslaptingą muzikos pasaulį, nes čia pagrindiniais veikėjais taps dažniausiai vartojami muzikos terminai ir ženklai.

Šiame kūrinyje vaikai atpažins save ir kasdienybėje sutinkamus veikėjus, virtusius fantasmagoriniais muzikos pasaulio personažais: princesę Melodiją, jos tėtį Ritmą, mamą Harmoniją, elegantiškąjį mokytoją Tonalijų bei daug kitų.

Operoje ypatingas dėmesys skiriamas ir šeimos narių tarpusavio santykiams, todėl ją žiūrėdami tėvai ir vaikai atpažins savų šeimų aplinką, pasitaikančius nesutarimus ir gaus patarimų, kaip juos spręsti.

Kartą idiliškoje Muzikos karalystėje dingsta darna ir taika, sutrinka ritmas, o harmonija tampa destrukcinė. Princesė Melodija taip nori sugrąžinti iš namų nykstančią meilę, jog ryžtasi neįtikėtiniems žygiams, tačiau per savo vaikišką naivumą papuola į piktos klastos spąstus. Ją gelbėti skuba draugas Triukšmutis, teturintis vieną ginklą – aštrų ir kritišką protą. O ką čia veikia dryžuotas (tarsi fortepijonas) veikėjas Zebras Indigo, sužinos tie, kurie apsilankys premjeriniuose spektakliuose.

Dvigubas debiutas

Operą stato dirigentas Virgilijus Visockis, kuriam tenka garbė dalyvauti visų Kauno scenoje pirmą kartą rampos šviesas išvystančių lietuvių kompozitorių sceninių kūrinių premjerose. Būtent tokia yra ir ši opera vaikams.

Dar vienas debiutantas šiame pastatyme – operos režisierius aktorius Vaidotas Martinaitis, pastatymui adaptavęs Agnės Dilytės parašytą šios operos libretą. Spektaklio scenografė, įspūdingų kostiumų ir grimo dailininkė, puikiai žinoma iš savo darbų lėlių teatrams – Giedrė Brazytė. Scenos judesį kūrė choreografė Vesta Grabštaitė.
Spektaklyje vaidmenis kuria teatro solistai: Ieva Goleckytė, Giedrė Juknevičiūtė, Ingrida Kažemėkaitė, Živilė Lamauskienė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Ieva Vaznelytė, Kęstutis Alčauskis, Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas, Dainius Bervingis, Rytis Česaitis, Ričardas Karalevičius, Artūras Kurmalijevas, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Ramūnas Urbietis, Žanas Voronovas, taip pat choro ir baleto artistai.

A.Jasenka geriausiai žinomas kaip daugelio kamerinių kūrinių, ne vienos simfonijos autorius, kurio kompozicijos skamba daugelyje šiuolaikinės muzikos festivalių. Pastaraisiais metais jis išpopuliarėjo kaip elektroakustinės muzikos kūrėjas, parašė muziką beveik 60 dramų, vaikų ir lėlių spektakliams – už šį darbą įvertintas ir keliais Auksiniais scenos kryžiais. Tačiau pilno sceninio veikalo muzikinei scenai kompozitoriaus kūrinių sąraše nebūta senokai.

– Kaip seniai brandinote savyje mintį apie muzikinį spektaklį, kodėl jį realizuojate tik dabar?

– Iš KVMT sulaukęs pasiūlymo parašyti muziką vaikiškam spektakliui, ilgai nedvejojau. Pasinaudojau atsiradusia fantastiška galimybe, juolab kad šioje srityje turiu didžiulę patirtį. Sukūriau muziką daugybei lėlių spektaklių Lenkijoje, Vilniaus, Kauno lėlių bei kitiems vaikiškus spektaklius statantiems teatrams, pabaigęs akademiją rašiau nedidelę operą vaikams panašia tematika. Dabar atėjo laikas viską paskleisti plačiau ir sudėlioti taškus, nes opera – įpareigojantis žanras. Rimtas kūrinys, su galinga muzikine struktūra, reikalaujantis daugiau atsakomybės bei muzikinio mąstymo.

– Kas svarbiausia spektaklyje vaikams?

– Vaikams reikia įdomumo, veiksmo, intrigos. Todėl pirmiausiai turi būti įdomu man pačiam. Per prievartą parašytas kūrinys nieko nesudomins. Atradus perliukus, kuriais norisi dalintis, patiri tikrą kūrybos džiaugsmą. Iškėliau sau dvigubą uždavinį – sudominti ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius. Ar tai pavyko, pamatysime po premjeros. Kita vertus, "Dryžuota opera" turi nemenką edukacijos užtaisą, čia veiksmas rutuliojasi Muzikos karalystėje. Čia egzistuoja kiekvienam puikiai pažįstami dalykai: komercija, pinigai, melas, klasta, apgaulė, gėris, tiesa. Tokiame pasaulyje gyvename, tokia socialinė struktūra perkelta į pasaką, kur tarp natų ir pauzių, atsiranda keistuolis dryžuotas Zebras Indigo. "Dryžuota opera" arba sutrumpinus "D.O." – tai pirmoji gamos nata. Muzikos besimokantys vaikai ją pažįsta pirmiausiai, nuo jos prasideda kelionė į Muzikos karalystę. Gaila, kad mokyklose į muzikos pamokas vis dar žiūrima nerimtai, ir kažkodėl dažniausiai galvojama, kad tik matematikos, istorijos ar literatūros pamokos yra rimtos ir reikšmingos. O juk muzika yra architektūra, tvarkanti žmogaus sąmonę, psichiką, nervus ir visą vidinį pasaulį.

Erdvė interpretacijai

Scenografės, kostiumų dailininkės ir grafikės G.Brazytės kūryba itin įvairi, tačiau dažniausiai ji dirba lėlių teatruose, spektakliuose vaikams, kurių nemažą dalį statė Lenkijoje.
Kokie yra scenografijos ir kostiumų kūrybos ypatumai kuriant vaikiškus spektaklius? Gal egzistuoja kokie nors specifiniai, ypatingi principai?

"Spektaklyje vaikams reikia lakios fantazijos, o ne taisyklių, tai tarsi žaidimas, bet nebūtinai linksmas ir spalvotas, – sako G.Brazytė. – Spektaklį "Dryžuota opera" matau juodai baltą, nes pagrindinė spalva yra muzika. Jei istoriją piešiame muzikos spalvomis, tai scenografija neturi būti labai spalvota, juk svarbiausia – pusiausvyra ir darna. Čia dominuoja ženklai ir geometrinės formos".

Paklausta apie idėjų personažų įvaizdžiams, sceniniams vaizdiniams šaltinį, dailininkė atskleidė, kad gavusi naują pjesę pirmiausiai dėlioja detales, iš kurių gimsta mintis.
"Dryžuotą operą" jai buvę ypač įdomu kurti: "Scenarijų dėliojome kartu su režisieriumi ir kompozitoriumi, o veiksmą sukome kaip mums norėjosi. Kūrinys kupinas romantinės, paslaptingos atmosferos".

"Ryškiausiai ir gražiausiai spektaklis atrodo įvilkus jį į "Bauhauzo" stilistikos rūbą, tačiau scenografija nėra tiksli "Bauhauzo" kopija. Naudojau tik jo geometriją, siluetą, palikau erdvės interpretacijai. Vaikų atviras ir smalsus protas žymiai nuovokesnis nei mums atrodo, todėl visai nebūtina kiekvieną daiktą įvardinti konkrečiu vardu, užtenka tik ženklo ir vaikai supras, koks tai personažas. Taip jie mokomi pažinti pasaulį, meno epochas, stilius", – kūrybos virtuvės paslaptis atskleidė G.Brazytė.

Teatro gyvybės šaltinis – emocija

Ilgai puoselėtam norui iš aktorystės pereiti į kitą teatro barą – režisūrą žinomas aktorius V.Martinaitis pasirinko daugelio teatrinių susitikimų kolegos A.Jasenkos siūlymą pastatyti jo sukurtą operą vaikams.

Apie pavadinimą taip pat mąstyta nemažai. Pasirinktasis "Dryžuota opera" taip pat atsirado kūrybinio proceso metu.

– Tai režisūrinis debiutas. Kodėl pradėjote nuo spektaklio vaikams ir dar muzikinio? Dažnas režisierius teigia, jog vaikams kurti kur kas sunkiau, nei suaugusiems, tačiau vis vien pradeda būtent nuo vaikų.

– Pirmiausia, vaikiškas spektaklis yra tas katalizatorius, kuris debiutantui sufleruoja, ar verta toliau imtis režisūros. Vaikas pats reikliausias žiūrovas, be užuolankų pasakantis, ar suprato išsakytą mintį, ar jam įdomu. Vaikiški spektakliai nedidelės apimties, ryškių formų, žaismingi, teatrališki, juos įdomu statyti.

Yra ir kita priežastis. Esame panirę į tokį informacijos srautą ir virtualias galimybes, apie kurias prieš 20 metų net nesapnavom, tad iš naujo išrasti dviratį nėra prasmės. Manyčiau, vaikus teatras domina ir traukia nuoširdumu. Ne bravūra, gudravimu, o nuoširdumu. Menas pirmiausiai yra emocija, kuri mus sieja ir žavi. Tad kol teatre bus nuoširdus bendravimas ir emocinis ryšys tarp scenos ir žiūrovo, tol salės bus pilnos. "Dryžuota opera" – edukacinis spektaklis, padėsiantis žaismingai suvokti muzikos raštą, darnos ir disharmonijos subtilybes.

– Kuo ir kaip sudominti šiuolaikinį vaiką, kai jis viskuo persisotinęs? Kodėl pasirinkote tokius herojus, kai populiarumo viršūnėje kempiniukai, šrekai ir pan.?

– Kempiniukus lai rodo televizija ir kinas. Kam tiražuoti tą patį. Gal geriau prisiminti paprastesnius, pirminius dalykus. Galima mažuosius supažindinti su muzika, atskleisti, kas joje svarbiausia, kas yra melodija, ritmas. Nesmagu, kai vaikų paklausus apie Mozartą, Bachą jie sako, kad "čia tie, kurie mobiliakams muziką rašo". Manau, kiekvienas vaikas labai skirtingas. Kur kas svarbiau, ką norime pasakyti, ir ar jam bus priimtina. Todėl čia pagrindiniu žaidėju tampa kūrybinė mintis. Iš spektaklio artistų suneštų gražiausių kūrybinių liepsnelių aš kuriu laužą, jam suliepsnojus, tikiuosi, gims galinga misterija. Tą laužą kuriu pirmą kartą gyvenime ir nekantraudamas laukiu, kas iš to išeis.

– Teatras – jūsų gyvenimo dalis. O muzika?

– Muzika užėmė labai didelį mano gyvenimo tarpsnį. Trylika metų grojau trimitu, tikėjau, kad tai bus mano specialybė ir gyvenimo būdas. Bet mokydamasis konservatorijoje ir daug bendraudamas su aktoriais supratau, kad muzikanto perspektyva labiau ribota nei aktoriaus. Todėl kita mano gyvenimo dalimi tapo dramos scena. Simboliška, kad pirmame mano režisuojamame spektaklyje "Dryžuotoje operoje" susitiko abi svarbiausios mano gyvenimo dalys – muzika ir teatras.

Teatre dirbu daug metų, tačiau jo esmę pradėjau suprasti visai neseniai. Klausimo, kas yra teatras, bijojau. Dabar imu suprasti, koks tai stebuklas. Tuomet atsirado noras dalintis. Pradėjau dirbti mokytoju, bendrauti su vaikais. Manau, kad jau galiu savo žiniomis kaip režisierius dalintis ir su kolegomis.

"Jaučiuosi kūrinio bendraautoris"

Spektaklio dirigentas V.Visockis džiaugiasi tuo, kad KVMT nebijo statyti šiuolaikinių lietuvių kompozitorių veikalų. Teatro repertuare nuolat yra bent keli lietuvių autorių kūriniai ir tai, jo manymu, palaiko bei vysto lietuvių muzikinės teatrinės kultūros raidą.

– Esate daugelio nūdienos kompozitorių premjerinių sceninių kūrinių pirmasis interpretatorius Kauno scenoje, tai buvo spektakliai ir suaugusiems, ir vaikams. Ar skiriate bendravimą su skirtingų amžiaus grupių žiūrovais?

– Vaikai neturi išankstinės nuostatos ir spektaklį priima labai nuoširdžiai. Jeigu su suaugusiais galima būtų susitarti dėl tam tikrų išlygų, tai su vaikais jokiu būdu ne. Todėl pats pagrindinis principas yra tikrumas ir nuoširdumas. Svarbiausia, kad jie būtų įtraukti į spektaklio sūkurį, kad be jokių užuolankų suprastų scenoje vykstantį veiksmą. Jie tikrai nenuobodžiaus, jei matys aiškius personažus, atskirtas gėrio ir blogio sampratas.

– Kokius matote pliusus ar minusus ruošdamas atlikti dar gyvo kompozitoriaus kūrinį?

– Pagrindinis pliusas ruošiantis atlikti kolegos kompozitoriaus kūrinį – galimybė paklausti, kaip jis "mato" muziką, pasitarti dėl galimų interpretacijų, iš pirmų lūpų sužinoti apie jo "girdėjimą", muzikinį mąstymą. Na, o didžiulis minusas tas, kad kompozitorius yra pagrindinis ir didžiausias kritikas, kuriam pirmiausiai reikia "įsiteikti".

– Ar jaučiatės tam tikra prasme ir kūrinio bendraautoris?

– Vienareikšmiškai taip. Savyje išgyvenu kiekvieną naują muziką taip, lyg būčiau ją pats parašęs, bet dar neturėjęs galimybės jos pasiklausyti. Negana to, būtina labai kruopščiai išstudijuoti partitūrą, kad reikalui esant, galėtum kompozitoriui patarti dėl ne visuomet darniai skambančių epizodų ar nepatogių partijų dainininkams.
Su A.Jasenka daug dirbom ranka rankon, esu jam dėkingas, kad atsižvelgė į daugelį mano patarimų, pastabų. Juk muzikinio teatro specifika stipriai skiriasi nuo dramos teatro, kurio spektakliams jis rašo dažniausiai. Džiaugiuosi, kad visi iššūkiai, atsiradę rašant mūsų teatro scenai buvo sprendžiami kartu. Taip buvo atrasti patys geriausi sprendimai.

– Kaip, jūsų manymu, solistai priima šią muziką?

– Manau, kad visi spektaklyje dalyvaujantys dainininkai labai nuoširdžiai tiki "Dryžuotos operos" sėkme. Kolektyvas dirba negailėdamas jėgų, neskaičiuodamas laiko, kad būtų ugdomas mažųjų žiūrovų išsilavinimas, puoselėjamas jų muzikinis skonis.