Jeano Pierre'o Ameris biografinės dramos "Mari istorija" premjerą Kauno kino centre "Romuva" lydėjo menininko Aurio Radzevičiaus interaktyvios instaliacijos "(Ne)kitas pasaulis" pristatymas. Šis edukacinis "Romuvos" projektas padeda žiūrovams patirti pagrindinės filmo herojės būseną.

Įkvėpta patirties

Sukurti instaliaciją tapytoją, scenografą, performansų atlikėją, poetą, pankroko impro grupės "Nepakavota Birutė" lyderį paskatino ne tik unikali Mari Heurtin istorija, bet ir individuali patirtis, įgyta dirbant Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato kultūros namuose (dabar – Kauno aklųjų ir silpnaregių centras). Parodų organizavimas, koncertų rengimas, radijo laidų, meninių užsiėmimų vedimas ir komunikavimas su negalią turinčiais žmonėmis A.Radzevičių paskatino susimąstyti, kuo jų būtis skiriasi nuo sveikųjų.

"Mus supa tie patys garsai, atpažįstame tas pačias formas, mums žinomos tos pačios sąvokos ir pavadinimai, tačiau negalią turintys žmonės ir mes, sveikieji, visiškai skirtingai suvokiame mus supančią aplinką: mes remiamės sąvokomis, pavadinimais, formų skirtumais, o neįgaliesiems kiekvieną kartą pasaulį reikia atrasti iš naujo. Daugybę kartų liečiant tam tikrus daiktus jie įsimena jų formas ir geba jas atpažinti, tačiau yra daugybė dalykų, kurių jie dar nepažįsta. Viena vertus jiems baisu, kita vertus, taip atrandamas visiškai naujas pasaulis, todėl šią instaliaciją pavadinčiau mokomąja priemone sveikiesiems, leidžiančia paliesti, pajusti KITĄ pasaulį", – sako A.Radzevičius.

Sveikiesiems sunku įsivaizduoti savo būtį be vieno iš pagrindinių žmogaus jutimų: regos, klausos, uoslės, gebėjimo liesti. Todėl autoriaus instaliacijoje kvestionuojama: ką jaustume, jei negalėtume matyti? Kaip patirtume aplinką negalėdami girdėti? Kaip išreikštume savo mintis, jei nemokėtume ištarti žodžių? Keliami klausimai žiūrovą, tyrinėjantį instaliaciją, paskatina mąstyti apie ribines situacijas ir akimirką, stovint prie kūrinio, jį liečiant, glostant, uodžiant, stebėti savo reakcijas, suvokti išgyvenamus jausmus, peržengus ribą į kitokį pasaulį.

Motyvų galia

Kryžiaus formą primenantis objektas, kurio viduryje – atlieta jaunos merginos kūno forma (negatyvas), užfiksuota kietoje materijoje (gipse), o greta jos – kriauklių, gėlių, eglišakių, plunksnų atspaudai, primena Rojaus sodo sceną iš Biblijos, tačiau A.Radzevičius kūrinio vizualinės išraiškos su religiniais simboliais netapatina.

"Kryžius – tai kryžkelė tarp suvokimo ir pojūčio. Kadangi filme veiksmas vyksta Larni institute, kuriam vadovauja vienuolės, instaliacijos forma gali priminti Nukryžiuotąjį, tačiau centre esanti moters figūra nėra Kristaus figūra, jos rankos nėra ištiesos į šalis – jos sulenktos ir pakeltos į viršų", – aiškina menininkas.

Kryžiaus forma – aliuzija į veiksmo pradžią: stebėjimo, suvokimo, apmąstymo ir patyrimo. "Daugelis žiūrovų šiuos ženklus perskaitys kaip krikščionybės simbolius, kadangi tiek kryžius, tiek merginos kūno įspaudas yra vienintelės civilizuotos, lengvai atpažįstamos formos šiame kūrinyje", – pripažįsta menininkas. Religinis motyvas, praslenkantis kūriniu it šešėlis, instaliaciją stebintį žiūrovą, perkelia į jautresnę, jausmingesnę, empatiškesnę suvokimo plotmę, kurioje siekiama pažinimo, įsijautimo į svetimus, nesuprantamus, gąsdinančius pojūčius, kuriuos išgyvena kūnas, protas ir dvasia.

Matyti pirštais

Idėja instaliacijoje perteikti negatyvo vaizdą A.Radzevičiui kilo užsimerkus ir pabandžius įsijausti į nereginčiojo būseną: užmiršti daiktų pavadinimus ir apčiuopti. Kai kas buvo atpažįstama, kai kas – visiškai nauja.

"Tas pats daiktas, liečiant jį iš išorės ir iš vidaus, gali pasirodyti visiškai kitoks. Panašiai yra su muzika: žinome, kaip atrodo muzikos instrumentai, kokius garsus jie skleidžia, mes regime ir girdime – gebame susieti šiuos du pojūčius, o nereginčiam žmogui, pirmą kartą išgirdusiam grojant vieną ar kitą muzikos instrumentą, sklindantys garsai panašėja į dangaus balsą, išnyrantį iš begalinės tamsos", – pojūčiais pasidalijo autorius.

Šioje instaliacijoje akimis pastebint gėlių, plunksnų, kriauklių paliktus atspaudus aplink centre esančią merginos figurą, nesunku juos įvardyti, tačiau užsimerkus, pirštų galais liečiant šiurkštų kūrinio paviršių ir ieškant ką tik akimis regėtų formų, jas atpažinti ir susieti su regėtais vaizdais yra sunku.

Kūrinys skatina įvairias emocijas, kurios yra ir netikėtos, ir bauginančios. Panyrimas į tamsą, tylą ir gebėjimas tik delnais ir pirštais pajusti tai, ko neregi akys, ragina sugerti aplinkos virpesius ir iš jų vaizduotėje sudėti realybės atspindį. A.Radzevičius pasiūlo žiūrovui pabandyti spręsti problemą apie pasaulio pažinumą: "Kiek jis mums yra pažįstamas ir kiek mes esame tikri, kad jį pažįstame."