Autentiškai – sunku
"Nieko nėra atsitiktinio, svarbus kiekvienas judesys. Ir taip – daugiau nei 500 metų. Tiesa, kai kurie judesiai sugalvoti dėl praktiškumo", – pasiteiravus apie šluostės sulankstymą, iškeltą pirštą, laikant samtelį, puodelio pasukimą, nusilenkimą ir kitas detales, būdingas arbatos ceremonijai, šyptelėjo Japonijoje besimokiusi ir jau šešerius metus šį ritualą atliekanti Kyumeikan mokyklos atstovė Raimonda Strazdienė.
Taip, viską kruopščiai išmokti yra labai nelengva. Ypač jei nori atlikti profesionaliai ir autentiškai.
Neatsitiktinai lietuviškai išleistos savo knygos "Japoniška arbatos gėrimo ceremonija pradedantiesiems" pristatyme dalyvavusi Senjyū Tanaka šio meno pradėjo mokytis nuo trejų metų.
O Meidži laikotarpiu (1868–1912), daugiau nei prieš 120 metų, įkurtos Japonijos arbatos ceremonijos asociacijos – vienos iš arbatos ceremonijos krypčių – pradininkas buvo Senjyū protėvis Sensho Tanaka, Senjyū tėvas Seno Tanaka buvo ketvirtasis draugijos prezidentas, čia dirbo ir dirba jos proseneliai, seneliai, šeimos nariai.
Tik arbatos milteliai
Iš pradžių pasimėgavę keliais gabalėliais saldumynų ir akimis rydami kiekvieną virtuozišką Senjyū Tanaka judesį, susirinkusieji galėjo paskanauti matcha arbatos.
Tirštos, su putele, prieš akimirką suplaktos iš arbatžolių miltelių, užpiltų 60 laipsnių karščio vandeniu – tokios, kuri kadaise buvo naudojama kaip vaistai.
Tik vėliau arbata ceremonijose buvo geriama ne tik tiršta, bet ir skystesnė.
"Ceremonijoje arbata gaminama tik iš anksto girnomis sumaltų ir po to pusmetį laikomų induose arbatžolių miltelių", – aiškino R.Strazdienė.
O kam reikia saldumynų? Jie sušvelnina ir kartu išryškina po keliasdešimties sekundžių ar minučių geriamos karčios arbatos skonį.
"Apie arbatos ceremoniją neišmanau. Todėl knygą versti ir suprasti detales buvo daug lengviau, kai mes dešimtis kartų kartojome arbatos ceremoniją, kurią rengė Raimonda", – juokėsi vertėja Kristina Barancovaitė-Skindaravičienė.
Fotografuokite akimis ir širdimi
Kam reikia arbatos ceremonijos? Pajusti harmoniją, neskubėti, pasigrožėti, pabūti čia ir dabar, pagerbti svečią – neatsitiktinai tikroji arbatos ceremonija atliekama vienam ar trims–penkiems žmonėms. Ne daugiau!
Tikroji arbatos ceremonija visada akcentuoja metų laikus ir paros laiką. O šie turi gražiausią laiką. Pavyzdžiui, vasarą svečius geriau kviesti ne tada, kai kaitina saulė, o anksti ryte arba vakare, kai galima pasigrožėt ir mėnuliu. O kai naktis trumpa, galima pasimėgauti ir jos grožiu.
Ir nereikia visko fotografuoti išmaniaisiais telefonais ar fotoaparatais. Gal geriau pabandyti įamžinti akimis, širdimi, nes žvelgiant per objektyvą tie įspūdžiai ne tokie ryškūs ir labai greitai išblėsta.
"Man arbatos ceremonija – pojūčių ir dėmesingumo lavinimo menas", – teigia R.Strazdienė.
Neskubėti – verta
Raimonda papasakojo Japonijoje nutikusią istoriją.
Po mėnesį trukusių mokslų jos mokytoja nuvežė į arbatos ceremonijų metu naudojamų indų parduotuvę, kur nuo grožybių – įvairių indų, samtelių, puodų, arbatos puodelių – kaunietei susisuko galva.
Ji rinkosi ilgai, nes piniginė buvo beveik tuščia, ir išsirinko tobulai gražų, bet itin brangų puodelį.
Mokytoja mandagiai pasakė, kad puodelis labai brangus, o R.Strazdienė pastebėjo, kad bilietus atgal turi, iki kelionės – pora dienų.
"Puodeliai šioje lentynoje nėra skirti tau. Tau kol kas nederėtų jų turėti. Štai tavo puodelių lentyna, skirta mokiniams, išsirink iš jų", – mandagiai pasakė mokytoja.
Bet kai buvo perpratusi jau daugiau arbatos ceremonijos meno paslapčių, Raimonda gavo iš mokytojos dovaną. Tą išsvajotąjį puodelį. Po ketverių metų.
Naujausi komentarai