Spalio 1-ąją Karininkų ramovėje bus atidaryta paroda "Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas". Joje žiūrovai galės gėrėtis ne tik plastiškų formų baldais, prabangiais apmušalais, šviestuvais, kurių ažūruose slapstosi šviesa, bet ir menininko Deivio Slavinsko tapybos darbais, suteikiančiais ekspozicijai šiuolaikiškumo, užbaigtumo.

Pokalbis apie estetišką aplinką, namų jaukumą ir atrastąjį Kauną su aistringu art deco stiliaus baldų ir interjero dekoro elementų kolekcininku prieš pusmetį Kaune savo namus atradusiu Dainiumi Lanausku. "Man vis nepraeina Kauno įsimylėjimo laikotarpis, tikiuosi, jog jis peraugs į meilę", – neslepia pašnekovas.

– Kaip atsirado idėja surengti šią parodą?

– Manau, kad tikras kolekcininkas turėtų būti truputį pabuvęs baldininku, skulptoriumi, verslininku. Pagal išsilavinimą esu skulptorius, o art deco stiliaus baldai man atrodo labai monumentalūs, skulptūriški. Kauno Pelėdų kalne esančiame tuomečiame Stepo Žuko dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete) mokiausi meninio medžio apdirbimo. Įgyta baldininko specialybė leidžia man geriau suprasti baldų kūrimo amatą, Vilniaus Dailės akademijoje įgyta skulptoriaus profesija – leidžia pajusti daikto formą, o domėjimasis iš naujo art deco stiliumi – visa tai sujungia į bendrą visumą. Man patinka estetika, grožis, aš tuo mėgaujuosi.

Baldų kolekcionavimu giliau susidomėjau prieš penkerius metus. Buvo tokia įdomi istorija: draugo namuose, priklausiusiuose jo  Žaliakalnyje gyvenusiai amžiną atilsį močiutei, pamačiau labai gražų šviestuvą, nuo kurio tiesiog negalėjau atplėšti akių – stiklinis jo gaubtas tapytas ranka. Draugas sutiko man jį parduoti, tačiau paprašė, kad nupirkčiau visus miegamojo baldus, stovinčius namuose. Taip ir užsikrėčiau – tas šviestuvas man nušvietė platų, beribį art deco stilių.

Savo baldams ėmiau ieškoti namų – pradėjau galvoti apie kraustymąsi gyventi į Kauną. Po truputėlį įnikau į savo naujų namų kūrimo procesą: įsigijau tarpukario laikų butą, apstačiau tos pačios stilistikos baldais, papuošiau interjero elementais. Lankiau miesto muziejus ir pamačiau, kad mano turima baldų kolekcija, kurią būtų galima papildyti bendraminčių turimais objektais, yra labai vertinga ir daugeliui dar nematyta. Lietuviškų art deco stiliaus baldų išliko nedaug, tad paroda – puiki proga parodyti tai, kas gražiausio yra išsaugota.

– Papasakokite apie ekspozicijos formavimo procesą. Kaip atrinkote eksponatus parodai? Ar ilgai jų ieškojote? Ar šie daiktai yra iš privačių Kauno miesto kolekcininkų kolekcijų, o gal juos atradote ir kitur – sendaikčių turguose, aukcionuose?

– Keli privatūs kolekcininkai iš Kauno, kurie bendrauja tarpusavyje, dalijasi atradimais. Eksponatų atranka, žinoma, buvo. Teoriškai galėjome visą didžiąją Kauno įgulos karininkų ramovės salę, tačiau mūsų tikslas buvo atrinkti įspūdingiausius tarpukario Kauno autorių darbus. Šioje, pirmojoje tokioje parodoje, nusprendžiau laikytis principo – geriau mažiau eksponatų, bet įspūdingesnių.

– Gal tarp parodoje esančių eksponatų yra kūrinių, kuriuos lydi ypatingos istorijos?

– Parodoje bus vienas baldų komplektas, gautas iš restauratoriaus Bangučio Prapuolenio – žymaus baldų kūrėjo Jono Prapuolenio sūnaus. Būtent tas komplektas buvo pagamintas tapytojo, grafiko, scenografo Adomo Galdiko užsakymu. Tai žmogus – apipavidalinęs Kauno Valstybės teatro spektaklius, dalyvavęs grupės ARS steigime, po karo gyvenęs ir kūręs Paryžiuje ir Niujorke. J.Prapuolenis baldus kūrė ir aukštiems karininkams, turtuoliams, ir inteligentams, teatro ar meno pasaulio įžymybėms.

Parodoje bus eksponuojami ir du foteliai, kuriuos įsigijau iš sendaikčių supirkėjo. Jis pasakojo, kad jie stovėjo "Stumbro" gamyklos direktoriaus kabinete. Labai sunku dokumentais pagrįsti, ar tai tikras faktas, o gal tik graži legenda. Ekspozicijoje bus viena atskira kėdė, kuri 1937 m. pelnė aukso medalį Paryžiuje vykusioje Taikomojo meno parodoje – turime tai patvirtinančius dokumentus.

Įdomus parodos eksponatas – lietuviško lėktuvo ANBO orginalus propeleris, kurį parodai paskolino Kauno įgulos karininkų ramovė. Šalia jo yra lentelė, kurioje parašyta: "Inžinieriaus, architekto, lakūno, dimisijos vyr. letenanto Vlado Drupo dovana". Jis man pasirodė stilistiškai labai tinkantis šiai parodai, todėl papildys ekspoziciją – juk žymusis Kauno aviakonstruktorius Antanas Gustaitis taip pat savo kabinete turėjo tik jam sukurtą art deco stiliaus baldų komplektą "Konstruktorius".

– Kas būdinga art deco stiliui Kaune? Ar jam galima taikyti visus šio  stiliaus bruožus, susiformavusius Paryžiuje? Ar laikinojoje sostinėje kūrusių architektų, interjero elementų, baldų dizainerių šio stiliaus interpretacijos skyrėsi nuo kūrusių Pranzūzijoje, JAV?

– Žinoma, skyrėsi. Lietuviškasis art deco stilius nėra perdėtai dekoratyvus, jį galima laikyti santūresniu, atitinkančiu nacionalinį mūsų charakterį. Baldų, interjero elementų puošybai nebuvo naudojamos iš užjūrių atvežtos medžiagos – tokie autoriai, kaip Prapuolenis, pats atrinkdavo lietuviško ąžuolo, guobos, riešutmedžio, skroblo medieną, baldus puošė vietos perlamutru, metalu ar išskirtinai – gintaru. Svarbus lietuviškojo art deco bruožas – menininkai, atkartodami Vakaruose vyravusias formas, jungė jas su tautišku stiliumi. Netgi Kauno įgulos karininkų ramovės architektūros ir interjero negalima priskirti visiškam art deco – tai moderniojo, tautiško ir art deco stilių mišinys.

– Parodoje greta unikalių baldų, interjero elementų pristatomi ir tapytojo Deivio Slavinsko paveikslai, interpretuojantys art deco stiliaus temą. Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su šiuo menininku?

– Man labai į akį krito Deivio Slavinsko kūrinio, kuriame moderniomis formomis vaizduojama Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, stilistika. Ją aš įvardyčiau naujuoju art deco. Kauną, jo architektūrą vaizduojantys tapybos darbai parodai suteiks šiek tiek šiuolaikiškumo, norėjosi, kad ekspozicija neprimintų sendaikčių turgaus.

– Ką meno kūriniai suteikia namų interjerui?

– Manau, jei namų interjere nėra meno kūrinių, jis yra neužbaigtas, jam trūksta jaukumo. Pastatykime gražius, senovinius baldus kambaryje, kuriame daugiau nieko nėra – erdvėje pradės kažko stigti, ji bus neužpildyta.

– Parodai rengti pasirinkote Kauno įgulos karininkų ramovės erdves tik dėl to, jog jos interjere gausu art deco stiliaus interjero elementų? Kuo pati vieta praturtina ekspoziciją?

– Kai būsimos parodos eksponatus atvežiau į Kauno įgulos karininkų ramovės erdvę – atrodė, lyg jie sugrįžo į namus. Juk pats pastatas, jo vidus kurti tuo pačiu laikotarpiu kaip ir eksponuojami baldai.

– Esate iš Alytaus. Mokėtės Kaune, vėliau – studijavote ir apsigyvenote Vilniuje. Kas jus paskatino grįžti į Kauną?

– Kaune jaučiuosi kaip namuose. Domėjausi savo šeimos istorija ir pasirodė, kad penkios mano šeimos kartos gyveno Kaune, dabar jame turiu savo namus. Mano butas yra tarpukario Kauno vyr. architekto Stasio Kudoko projektuotame ir sau statytame name.

Aš savo gyvenimą sieju su kaunietiškąja estetika. Tačiau norėčiau, kad Kaunas negyventų praeitimi. Šis miestas buvo modernus tarpukariu – toks pat modernus, šiuolaikiškas jis turi būti ir dabar. Žinoma, reikia išsaugoti tai, kas jame yra geriausia, unikalu, tačiau nesiliauti jo kurti.

– Kas jums yra namai? Kas sukuria namų jausmą?

– Namai yra šeima. Šeima turi turėti namus ir jie turi būti jaukūs, gražūs. Norėčiau, kad jaunos kauniečių šeimos kurtųsi miesto Centre, apgyvendintų Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą , o ne Kauno rajono gyvenvietes. Vilniuje (nors jo gatvių išdėstymo planas yra suformuotas labiau stichiškai) žmonėms nereikia pasakoti, kad Centre, Senamiestyje yra gera gyventi, o Kaune dar šiek tiek reikia skatinti žmones, kad atkreiptų dėmesį į šias vietas.

– Papasakokite apie jūsų drauge su kolegomis vystomą projektą "Gražinkime Kauną".

– Kaunui reikalingos bendruomenių pastangos kurti gražesnę aplinką ne tik savo uždarame kieme, bet ir viešosiose, visiems priklausančiose erdvėse. Vienas iš artimiausių mūsų projektų – norime pradėti restauruoti tarpukario pastatų duris. Man labai įsiminė pavyzdys: kai išdaužiamas vienas langas, neišvengiamai bus išdaužti ir visi kiti. "Gražinkime Kauną" nori paskatinti gyventojus elgtis priešingai – manome, kad kai kauniečiai pamatys restauruotas duris kaimynystėje – jie imsis iniciatyvos suvarkyti laiptinę ar namo fasadą. Esu tikras – gražesnį Kauną pamatysime gan greitai.

Malonumas akims, kūnui ir sielai

Art deco stilius susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo. Prancūzijoje – po negandų ir nepriteklių atsitiesę žmonės norėjo išgyventi visą  gyvenimo skonį pajusti visas spalvas. Šiam stiliui būdingos dinamiškos geometrinės formos, spalvų įvairovė, subtilūs jų kontrastai, plastiški augaliniai motyvai daiktų dekore. Tai – eklektiškas stilius, sujungiantis kruopštaus rankų darbo tradicijas su žavėjimusi technologijos pažanga.

Art deco pirmiausia patraukė  turtingus visuomenės atstovus, turinčius išlavintą, rafinuotą estetikos pojūtį, kadangi baldai, interjero elementai buvo gaminami daugiausia iš brangių medžiagų: iš Prancūzijos kolonijų atgabento juodmedžio, raudonmedžio, daiktai buvo puošiami vėžlio šarvų, perlamutro detalėmis. Iš ten pat atvežti egzotinių gyvūnų kailiai buvo naudojami baldų apmušalams.

Daugelis menotyrininkų sutaria – art deco stiliaus daiktai skirti malonumui. Neretai unikali, plastiška dirbinio forma primindavo skulptūrą. Įsitvirtinęs architektūroje, dizaine, šis stilius smarkiai darė įtaką tarpukario grafikai, keramikai, tekstilei, tapybai.

Lietuviškojo art deco pavyzdžių pirmiausia randame viršelių grafikoje, reklamose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Kaunui tapus laikinąja sostine – šis stilius visomis spalvomis sužibo miesto architektūroje: 4-ojo dešimtmečio pradžioje iškilo Ugniagesių rūmai (Nemuno g.), Kauno centrinis paštas, privatūs namai K.Donelaičio, S.Daukanto gatvėse. Daug art deco stiliaus detalių atpažinsime Kauno įgulos karininkų ramovės interjere, kuriam baldus kūrė dailininkas Gerardas Bagdonavičius.

Nemažai šio stiliaus daiktų galima išvysti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, vienoje iš nuolatinių ekspozicijų.