Po vasaros atostogų atnaujintas kino centro "Romuva" repertuaras pasitinka į miestą iš įvairiausių kelionių sugrįžtančius kauniečius. Kelionė kaip ir judesys gali būti vidinė, nereikalaujanti jokio fizinio judėjimo, o kino ekranas – tokioms kelionėms tinkamiausia vieta.

Lemtinga pažintis

Ne tik dvasinei kelionei, bet ir atskleidžiančiai mūsų tikrąjį – susiskaidžiusį išorinį pasaulį kviečia režisierių Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado bendras darbas – dokumentinis filmas "Žemės druska" (2014 m., Kanų kino festivalio specialusis "Ypatingojo žvilgsnio" programos apdovanojimas).

Filmas supažindina su išskirtiniais brazilų fotografo, keliautojo bei gamtosaugininko Sebastiano Salgado darbais ir intymiai pristato šią neeilinę asmenybę.

Pasak W.Wenderso, kurio savitas tylus ir ramus balsas pradeda šią kelionę laiku per antrąją XX a. pusės žmonijos istoriją, pirmąkart parodoje išvydęs S.Salgado darbus apie jį beveik nieko nežinojo, tik iš fotografijų buvo matyti, kad jų autoriui tikrai rūpi žmonės: "O tai jau yra daug. Juk galų gale žmonės – tai žemės druska." Garsųjį vokiečių kino režisierių pakerėjo aklos tuaregų moters nuotrauka, o noras geriau pažinti jos autorių paskatino statyti šį filmą.

Atrasta gyvenimo prasmė

Fotoaparatą į rankas S.Salgado paėmė visai atsitiktinai – baigęs ekonomikos studijas darbo reikalais daug keliaudavo po pasaulį, tuo metu kažką nufotografuoti jam pasiūlė žmona Lélia. Palaipsniui atradęs tikrąjį savo pašaukimą, S.Salgado metė visus patogumus, gerą uždarbį ir užtikrintą ateitį garantavusį ekonomisto darbą (dėl jo pažino egzistuojančią pasaulio tvarką) tam, kad metų metus praleistų skurstančiose trečiojo pasaulio šalyse kaip socialinis fotografas.

Pasakodamas kiekvienos ekraną užpildančios stulbinančios nuotraukos istoriją, S.Salgado pats neišvengiamai tampa "Žemės druskos" bendraautoriumi, kartu su jo žodžiais vaizduotėje tarsi ekrane atgyja amžiams sustingusios situacijos.

Iš tikrųjų, tai dokumentinis filmas ne tiek apie fotografą, kiek apie jo lankytas vietas, žemes, tautas (Pietų Amerikoje, Etiopijoje, Kuveite, Ruandoje ir kt.), tai istorija, kurią pasakoja šios fotografijos, prabildamos per filmo veikėjus. Kiekvieną nuotraukoje užkoduotą istoriją lydi garso takelis, kai kada iš tiesų įtraukiantis, tačiau kartais ir pernelyg tiesmukas, ar net per gražus palydovas įvykiams, nutikusiems iš tikrųjų.

Kameros paliudijimai

Ar kiekvienas šiame pasaulyje yra ir gali būti žemės druska – apvalančiu ir skonį, t.y. tikrąją vertę bei prasmę suteikiančiu elementu – tai klausimas, kurį filmas užduoda netiesiogiai, o plėtojantis jo turiniui kinta ir galimi atsakymai.

S.Salgado įamžinti nuo skurdo, bado, sausros, etninių konfliktų, genocido visame pasaulyje kenčiantys ir žūstantys milijonai žmonių įrodo žemės druskos stygių, dar daugiau: jie liudija neišsenkamą žmonijos žiaurumą. Fotografas prisipažįsta, kad daugybę kartų savo ilgose kelionėse mesdavo kamerą tam, kad verktų dėl to, ką pamatė: "Mes esame labai žiaurūs gyvūnai. Mes blogesni už gyvūnus. Mes neverti, kad išgyventume."

Garsi rašytoja, kritikė Susana Sontag savo knygose kritikavo socialinių fotografijų žanrą, teigdama, kad "fotoaparatai, įamžindami patirties miniatiūras, istoriją paverčia reginiu". S.Salgado ji yra pavadinusi fotografu, kuris "specializuojasi pasaulio varge". Pasak S.Sontag, nuotrauka negali perteikti pastovios prasmės, atskleisti tiesos, jos prasmė keičiasi sulig kontekstu ir "net pridėtas parašas gali lengvai būti nuimtas bei vėl pridėtas kitas", pati nuotrauka yra nebyli.

Šiame filme autoriaus komentuojamos nuotraukos visai kitaip kalbėtų triukšmingoje parodoje, albume ar laikraštyje. Bet fotografija visada bus vienas, kad ir netobulas, būdas pažinti kitą, pamatyti tai, kas tikrai buvo, suprasti svetimą, jo skausmą ar tiesiog kitoniškumą.

Lietuvių kilmės filosofas Alphonso Lingis, kuris taip pat keliauja po sunkiai pasiekiamas, skurdo ir konfliktų nualintas pasaulio vietas bei remiasi šia patirtimi savo darbuose, neretai prie savo tekstų prideda paties kelionėse darytas nuotraukas, daug kuo panašias į S.Salgado darbus.

Kalbėdamas apie fotografavimo etiką A.Lingis teigia, kad "viskas, kas tikra, aktyviai atsiduoda. Saulė skleidžia savo šilumą ir šviesą, nieko negaudama mainais. Realūs daiktai apsigaubia aureole ir meta šešėlį ant kitų daiktų. Jie atsispindi vandenyje, veidrodžiuose ir akyse".

Tad, filme pasakoja S.Salgado, nuotraukos autorius yra ne tik fotografas, bet ir subjektas, kuris save netiesiogiai parodo, o fotografija nėra tik trumpalaikis reginys, tai kolektyvinė atmintis, kuriame visuomenė nuolat save stebi.

Svajonė, tapusi realybe

Filme "Žemės druska" atsispindi labai įvairus bei nevienodas, nežmoniškai šiurpus, skausmingas, bet ir galintis būti nepaprastai gražus pasaulis. Kai kada kamera specialiai sufokusuoja nuotraukoje atsispindintį prie jos palinkusį S.Salgado veidą.

Fotografija nukelia į prisiminimus, į tai, kas jau buvo, tačiau kine neišvengiamai grįžtama į esamąjį momentą. Galbūt tik dabartyje galime įvertinti žemės druskos kiekį ir atrasti prasmę, nuolat kintančią ar tiesiog besislapstančią, lyg S.Salgado užfiksuotą pirmykštę Amazonės gentį.

S.Salgado bei jo žmona Lélia laisvu laiku, kuris lieka po begalinių fotografijos projektų darbų, Brazilijoje, sausros sunaikintose žemėse atsodino didžiausią atogrąžų mišką, kuris pergyvens juos pačius, o galbūt ir nepamirštamas fotografijas. Pasak W.Wenderso, ši realybe tapusi svajonė – įrodymas, kad gamtos niokojimas, laimei, nėra negrįžtamas procesas, ir kiekvienas, įdėjęs reikiamas pastangas, gali prisidėti atkuriant pažeistą gamtos pusiausvyrą.