Šiandien Rita kepa kūčiukus, tvarkosi namus ir svajoja, kad ateinantys metai visiems atneštų kuo daugiau darbų. "Nes mums patinka dirbti per šventes, mums patinka jaustis reikalingiems", – antrina jos vyras, buvusio Kauno pantomimos teatro aktorius Marius Sekmokas.

– Šių dienų jauni žmonės gal net nežino, kad 1967 m. Kaune buvo įkurtas Kauno pantomimos teatras – vienintelis Lietuvoje profesionalus repertuarinis pantomimos žanro teatras. Ir jūs abu buvote to teatro aktoriai?

Marius (M.): Na, taip. Mano patekimo į šį teatrą istorija iš esmės susijusi su dešimčia metų už mane vyresniu broliu Gintaru Sekmoku. Septintajame dešimtmetyje brolis pradėjo vaidinti pas režisierių ir teatro įkūrėją Kęstutį Adomaitį, kuris buvo pantomimos meno Lietuvoje pradininko Modrio Tenisono mokinys. Pamenu, tuometiniuose Kauno profsąjungos rūmuose lankiau tautinių šokių kolektyvą "Kalvelis", o brolis "Senajame treste" lankė pantomimos teatrą. Tad mes abu kartu vykdavome į užsiėmimus. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Nepriklausomybės išvakarėse brolis iš pantomimos išėjo, o į jo vietą atėjau aš. Panašiai tuo metu mūsų režisierius savo naujai kuriamam teatrui gavo patalpas Ožeškienės gatvėje. Todėl visi trupės aktoriai mikliai kibo į darbą ir savo rankomis jas suremontavo. Taip buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje Kauno pantomimos teatras.

Efektas: be žodžių tirados, be ilgų monologų, sutelkiant dėmesį į kūno kalbą ir veido mimiką, pavyksta suvirpinti giliausias žiūrovų sielos gelmes. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Rita (R.): Mano istorija šiek tiek kitokia nei Mariaus. Kai teatras rinko naujus narius, buvau dvyliktokė. Kartą "Kauno dienoje" pastebėjau skelbimą, kad vyks priėmimas į Kauno pantomimos teatro mokyklą. Skelbimas žadėjo, kad šioje mokykloje bus ruošiami teatro ir kino aktoriai, modeliai bei fotomodeliai. Kai aš paskambinau pasiteirauti, atsiliepė toks vyriškis labai maloniu balsu ir papasakojo apie planuojamas teatro veiklas. Kaip vėliau pasirodė, to įstabaus balso savininkas ir buvo K.Adomaitis. Iš esmės vien dėl to balso su draugėmis ir nusprendėme dalyvauti atrankoje. Nepatikėsite, kokią milžinišką eilę atstovėjome, visa filharmonijos tarpuvartė buvo užsikimšusi norinčiais išbandyti laimę: į perklausą leido tik po dešimt... Ir aš patekau. Metus mokiausi toje mokykloje. Paskaitas mums vesdavo ir senieji Kauno valstybinio dramos teatro grandai: Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis ir kt. Pamažu gabesnieji tos mokyklos studentai buvo įtraukti į teatro spektaklius, kur ir susipažinau su Mariumi.

Aš labai nuoširdžiai norėčiau arti kaip jautis visus ateinančius metus. Tai tikrai kur kas geriau, nei žiūrėti į tuščią lauką.

M.: Rita pradėjo dirbti paskutiniais šio teatro režisieriaus K.Adomaičio gyvenimo metais. 1996-aisiais, prieš pat Kalėdas, jis žuvo eismo įvykyje. Rita mažai jį tepažino.

– Minėjote, kad teatre atsiradote dar tais laikais, kai daug ką darėte studentiško maksimalizmo vedini. Patys tvarkėte ir remontavote teatro patalpas, patys siuvote spektakliams kostiumus, patys grimavotės. Ir... pamilote vienas kitą?

R.: na, taip (juokiasi). Dirbome dirbome kartu ir prisidirbome.

M.: Nieko mes neprisidirbome, tiesiog pajutome meniškų sielų bendrystę. Iš pradžių gal tik pantomimai, o paskui – ir vienas kitam. Juk dviem menininkams šeimoje visuomet lengviau. Argi kitos profesijos žmogui pasakysi, kad, statant teatre premjerą, turi dirbti naktimis?! Argi jam papasakosi, kad teatre nebūna laisvadienių? Žinau ne vieną atvejį, kai kolegos skyrėsi vien dėl to, kad jų žmonos, dirbančios kitokius darbus, paprasčiausiai jų nesuprato.

– Kad ir kaip kovojote, tuometės Kauno valdžios potvarkiu Kauno pantomimos teatras buvo prijungtas prie "Auros" šokio teatro. Kitaip sakant, teatro, garsinusio Kauną tarptautiniuose festivaliuose, užsienio gastrolėse ir miesto šventėse, nebeliko.

M.: Motyvuodama lėšų taupymu, Kauno miesto savivaldybė sujungė du teatrus. Ir tuomet mums nieko kito nebeliko, kaip tik… įkurti savo šeiminę mimų trupę.

R.: Kol teatras dar buvo gyvas, turėjome repertuarinius spektaklius vaikams ir suaugusiesiems. Kai jo nebeliko, mokiniai visi išsilakstė, o veteranai, galima sakyti, išėjo į pensiją. Likome mes su Mariumi – nei tokie, nei anokie. Tiesiog nesinorėjo visko taip užbaigti ar nueiti dirbti į "Maximą". Troškome daryti tai, ką geriausiai mokame, – vaidinti ir puoselėti pantomimos tradicijas. Todėl abu pasitarę įkūrėme viešąją įstaigą "Mimų teatras", kuris teikia žmonėms, įmonėms, organizacijoms su įvairiais renginiais susijusias paslaugas.

Asmeninio archyvo nuotr.

M.: Stacionaraus teatro, į kurį galėtume kviesti žiūrovus, neturime. Bet patys mielai vykstame į svečius: dažnai dalyvaujame miesto šventėse, kultūros renginiuose, atstovaujame Lietuvai mimų žanro tarptautiniuose festivaliuose.

– Sklaidant jūsų nuotraukas feisbuke, stebina personažų ir kostiumų gausa. Sakykite, kaip gimsta jūsų etiudų herojai?

M.: Dauguma mūsų kuriamų personažų perimti dar iš tų vadinamųjų pantomimos protėvių, įtvirtinusių šį žanrą pasaulyje. Vienas iš jų yra Marcelis Marceau – prancūzų aktorius ir mimikos menininkas, labiausiai žinomas dėl savo sceninio personažo "Bip the Clown". Arba Jeanas-Baptiste Gaspardas Deburau, sukūręs liūdnojo klouno Pjero vaidmenį. Ir, aišku, visiems kuo puikiausiai žinomas linksmasis vyrukas Charlie's Chaplinas, kurio numeriai kėlė juoką pro ašaras. Mes irgi iš pradžių darydavome tai, ko buvome išmokę savo teatre. Paskui pradėjome improvizuoti – reaguoti į teminius užsakymus, kurti pagal juos specialius kostiumus ir etiudus. Pastebėjome, kad publika labiausiai mėgsta Venecijos karnavalo, retro tematiką.

Dviem menininkams šeimoje visuomet lengviau. Argi kitos profesijos žmogui pasakysi, kad, statant teatre premjerą, turi dirbti naktimis?! Argi jam papasakosi, kad teatre nebūna laisvadienių?

– Betgi Venecijos karnavalo dalyviai turėdavo kaukes?

M.: O mūsų kaukėmis tapdavo mūsų veidai. Bandome įtikinti savo užsakovus, kad kaukės netinka mimų žanrui, kuriame pati svarbiausia – aktoriaus veido išraiška. Pantomimos aktorius tuo ir stiprus, kad jis gali grimu užsipaišyti ant savo veido kaukę, kuri turės išraišką, emociją ir bus gyva!

R.: Mimų vaidyboje nėra gestų, nes tuomet gautųsi kažkas panašaus į nebylių kalbą. Tu turi papasakoti istoriją savo kūno plastika ir veido mimika – be žodžių. Pantomimos aktoriams vienas judesys atstoja daug bereikalingų žodžių.

– Taigi veido mimika ir geras grimas – tarsi pantomimos aktoriaus sielos veidrodis. O kaip išmokote piešti ant veidų – gal lankėte specialius vizažo kursus?

R.: Jokių kursų tikrai nelankiau. Ir Mariui veido tikrai nenugrimuočiau. Kaip ir jis man. Geriausiai mums gaunasi grimuoti patiems save – juk savo atvaizdus pažįstame kuo puikiausiai.

M.: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre mokiausi pas patį seniausią Lietuvos grimuotoją Petrą Korsaką. Pamenu, jis netgi išdavė paslaptį, kaip pačiam pasidaryti baltą veido grimą, kuris tais laikais buvo didelis deficitas. O toliau praktikavausi namie – būdavo, užsimaišau grimą, užsitepu ant veido ir gąsdinu namiškius. Kitąsyk kažką patobulinu – ir vėl namiškiams kliūna... Kalbu apie tuos laikus, kai dar nebuvo išmaniųjų technologijų ir žmonės viską išradinėjo patys – nuo grimo iki kostiumų.

– Štai apie tuos kostiumus ir pakalbėkime. Ar siūdavotės juos patys? Ar jie priklausė tai vadinamajai mimų žanro vizitinei kortelei?

M.: O kaipgi. Pirmiausia į juos ir krypsta visų žiūrovų akys. Kaip ir į baltus mimų veidus. Visko su tais kostiumais prisigalvojame. Tarkim, dabar, sėdėdami namie per karantiną, persiuvame draugės, turinčios proginių drabužių saloną, atiduotas vestuvines sukneles. Jos mums tarnauja kaip kostiumų pagrindas. Vienas suknias nupurškiame dažais ir tampame gatvės mimais iš Venecijos, kitas aplipdome svarovskiais ir transformuojame į dar kažką. O kartais kostiumus siūdinamės pas specialius siuvėjus, kuriančius scenos rūbus aktoriams, šokėjams ir pan. Šie mus supranta iš pusės žodžio. Kitiems aiškink neaiškinęs, kad tos trigubai didesnės pūstos rankovės bus reikalingos tik scenai, o ne pasivaikščiojimams Laisvės alėjoje (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar niekada nebuvo apmaudu, kad mimai neišnaudoja visų savo kūno ir balso galimybių: jie negali kalbėti, šokti, dainuoti, – žodžiu, daryti viso to, ką daro kitų žanrų aktoriai?

R.: Pamenu, vienais metais režisierius Arvydas Lebeliūnas sugalvojo daryti vaikams Kalėdų renginius su tekstu. Kad mažiesiems būtų lengviau suprasti, jis siūlė šiek tiek vaidinti ir šiek tiek kalbėti balsu. Ojojoj, kaip iš pradžių buvo sunku persilaužti. Toks jausmas lyg mes, aktoriai, būtume nusileidę prie eglutės iš kažkokios kitos planetos ir nemokėtume nė žodžio ištarti. Tik gerokai vėliau, kai jau su Mariumi įkūrėme savo Mimų teatrą, įgavome praktikos kalbėti.

M.: Iš pradžių, sukūrę šeiminę trupę, gyvenome iš pantomimos. Paskui reikėjo tobulėti. Atsirado ir kalba, ir fokusai. Bet mes netapome klounais. Pasiskolinome tik kai kurias klounados detales. Ėmėme dainuoti, bet tik su humoru (juk nesame operos solistai). Savo numerius paįvairiname tik tuo, kas nesvetima klounadiniam mimui.

– Šeiminėje trupėje galėtumėte turėti ir dar vieną narę – dukrą Ievą, deja... Ar ji nepanoro sekti tėvų pėdomis?

R.: Buvo laikas, kai bandėme į savo pasirodymus įtraukti ir dukrą. Bet dabar ji – suaugęs žmogus, apsisprendė nesieti gyvenimo su tėvų veikla, o ieškoti savo kelio. Turime gerbti jos apsisprendimą.

M.: Ieva dar iš savo prosenelės paveldėjo labai stiprų verslumo geną, tai linkime jai kuo geriausios kloties ten.

– Mimų teatro esmė – nešti žmonėms gerą nuotaiką. O tam reikia įkvėpimo. Kas jus pačius įkvepia kūrybinėms linksmybėms? Ir kaipgi sekasi prajuokinti tuos mūsų santūriuosius lietuvius?

R.: Sutinku su jumis, kad lietuvius prajuokinti išties labai sunku. Mūsų tautiečiai gana santūrūs ir ne dėl to, kad nesuprastų mimų humoro – tiesiog toks tas mūsų nacionalinis bruožas. Galbūt kažkam tikrai juokinga, bet jei visi tyli – negi žvengsi kaip koks beprotis vienas prie stalo? Pamenu, dar prieš visus karantinus su Mariumi dalyvavome tokiame rusų ir lenkų renginyje, kur rodėme savo etiudus. Nė nežinau, kada paskutinįkart buvau taip pakylėta nuo visų ten buvusių žmonių emocijų. Jie nesivaržydami kvatojosi, negailėjo plojimų, gyrė mus, garsiai reiškė susižavėjimą, prašė fotografuotis.

M.: Manau, kad kiekviena tauta turi tą vadinamą savo humoro jausmą. Tai štai rusų ir lenkų jis kitoks nei mūsų, lietuvių. Slavai nekompleksuoja, o tai, ką mato, išjaučia. Ir aktorius tai veža. Kuo daugiau jie juokiasi, tuo daugiau tu skaldai juokų ir nė pats nepamatai, kaip, įkvėpimo pagautas, staiga pastatai visiškai naują spektaklį.

– Bet jeigu vakaras jau įpusėjęs, o svečiai vis dar sėdi mediniais veidais?

M.: Tie mediniai veidai labai kerta per nervus. Viena akimi stebint juos pradeda nesisekti pasirodymas, paskui imame pyktis su Rita tarpusavyje.

R.: Tokiu atveju aš stengiuosi pasinaudoti teatro profesionalų patarimais ir uždaryti įsivaizduojamas žaliuzes – nematyti prieš save žiūrovų. Sau pasakau, kad turiu atidirbti kaip galima geriau, o visa kita – jų reikalas. Kita vertus, kartais sulaukiame ir netikėtų prisipažinimų. Tarkim, vyksta koks giminės jubiliejus, visi stebi mūsų programą mediniais veidais, tu nerviniesi ir suki galvą, kas negerai, o po renginio šeimininkai mums dėkoja ir per petį ploja –  kokie mes šaunūs ir juokingi! Pasirodo, kad jie iš susižavėjimo mumis buvo apakę ir apšalę – dėl to nereiškė jokių emocijų!

M.: Esame turėję ir dar kitokių žiūrovų, kurie sugebėdavo užmigti sėdėdami pačioje pirmoje eilėje. Įsivaizduokite, kad kol mama tvarkosi namuose, tėtis atveda vaiką į Kalėdų eglutės spektaklį ir… užknarkia pačiame priekyje. Artistui toks miegantis tėtis – tarsi peilis į paširdžius. Jis nemato 101 nuo jo pokštų išsišiepusio tėčio, bet būtinai išgyvena dėl to vieno vienintelio, kuriam jo pasirodymas (ar šiaip gyvenimas) sukėlė nuobodulį. Dar mano teatro mokytojas yra pasakęs: jei penki scenoje šoka ir vienas iš jų šlubuoja – žinok, kad niekas nematys keturių profesionalų, o būtinai susmeigs akis į tą šlubį. Savotiškas Newtono dėsnis – ne kitaip. Kažkodėl žmonės visada labiau pastebi tą nenusisekėlį (kaip kad mes, aktoriai, – tą vienintelį miegantį tėtį).

– Jūsų darbo grafikas labai specifinis. Netgi pasakyčiau – labai šventinis. Kalėdos, Naujieji, Velykos, Valentino diena – nesvarbu, kokia proga. Jei tik yra užsakymų, Mimų teatras dirba be išeiginių. Ar tai nevargina?

R.: Ne, nevargina. Man patinka dirbti. Beje, turime vieną vienintelę išimtį – nedirbame per Kūčias ir Kalėdas. O visos kitos šventės yra tokios, kad dirbti per jas galime. Ir kuo daugiau Lietuvoje švenčių (turiu omeny ir tas lietuvių kreivai vertinamas užsienietiškas – Valentino dieną ar Heloviną) – tuo mums geriau.

M.: Savo progas mes galime atidėti. Savo gimtadienius atšvęsti ir šiek tiek vėliau. Bet štai draugų asmeninių švenčių nukelti juk negalime… Tada mes siūlome jiems susitikti pirmadienį ar kitą eilinę darbo dieną, bet tuomet dirba jie.

– Nė nedrįstu teirautis, ar, užklupus priverstiniam nedarbui, kai uždrausti privatūs ir vieši renginiai, šeimos šventės, mimai labiau džiaugiasi neplanuotomis atostogomis, ar labiau verkia?

M.: O kaip jums atrodo?! Anksčiau bent būdavo, kad jei dvi savaites neturi užsakymo, tai gauni jį trečiosios pabaigoje ir laimingas jam ruošiesi. O dabar – priešingai – tu niekam nesiruoši. Nes tu nieko nežinai. Apskritai niekas dabar nieko nežino apie tai, kas dėsis artimiausią mėnesį ar du. Visiška dvasinė duobė.

– Jūs gi mimai, jums gi įprastas juokas pro ašaras. Turbūt ir dabar neraudate apsikabinę vienas kitą, o produktyviai išnaudojate staiga atsiradusį laisvą laiką?

M.: Kaip bebūtų keista, vos spėjame suktis. Štai šiandien dar nevalgėme. Peršasi išvada, kad kuo mažiau turi laiko, tuo labiau nieko nespėji. Tai vieniems draugams kažką padedame, tai kitiems. Šiuo metu kuičiamės namuose tarp savo daiktų, dėliojame į vietas rekvizitus, kurie buvo paruošti darbui, bet, deja… Reikia išvežti viską į sandėlį, kad namuose būtų, kur eglutę statyti.

R.: Kadangi gyvename prie Neries, tai netoli yra toks takelis, kuriuo mėgstu vaikščioti. Labai gerai išsivalo blogos mintys, atsiranda daugiau energijos. Tai per pirmąjį karantiną atradau naują ritualą – palei Nerį juo kasdien nupėdinti po kokius 6 km!

– O jei paprašyčiau optimistinių mimų prognozių Naujiesiems Jaučio metams?

R.: Aš labai nuoširdžiai norėčiau arti kaip jautis visus ateinančius metus. Tai tikrai kur kas geriau, nei žiūrėti į tuščią lauką.

M.: O aš tikiuosi, kad antrojo karantino scenarijus bus panašus į pirmojo, po kurio mudu su Rita vos spėjome suktis: žmonės buvo išsiilgę bendravimo, švenčių, renginių... Žodžiu, mielieji lietuviai, nenusiminkite: tik laiko klausimas, kada ir vėl galąsime noragus ir valgysime šventinius pyragus! Visiems linksmų švenčių!